-Nustebai?- pasigirdo smalsus Alekso Praiso balsas kitame laido gale.

-O ko man nustebti?- sarkastiškai paklausiau,- šiandien nenutiko absoliučiai nieko neįprasto, just a freaking vampire walked into a sunshine through „Monessen Times“ doors,- pasakiau akimis sekdama Nikolą, kuris pasitraukė toliau ir žvalgėsi po redakciją, apsimesdamas, kad negirdi kiekvieno mano, o veikiausiai ir Alekso žodžio. Tiesą sakant, aš nežinojau visiškai nieko apie vampyrus. Na taip, jie gėrė kraują. Tačiau kaip dėl jų atvaizdo veidrodyje? Ar saulės šviesa juos degina? Ar jie turi nepaprastai jautrius jutimus? Miriau iš smalsumo norėdama sužinoti kuo daugiau apie šį visiškai naują pasaulį. Akimirkai šis mano noras netgi užgožė nerimą ir baimę. Tačiau tik akimirkai.

Aleksas nusijuokė.

-Puiku, tu tai priimi geriau, nei tikėjausi. Tai sutaupys mums laiko ir bereikalingų emocijų.

-Aš vis dar laukiu paaiškinimo,- suniurnėjau.

-Nenoriu to aptarinėti telefonu, tačiau, manau, turėtum žinoti, kad „Monessen Valley Hotel“ ir tavo numylėtasis draugas Denas Harisas sudarė šiokią tokią sutartį, į kurią esi įtraukta ir tu.

-Apią ką kalbi?- suklusau.

-Man regis, šiam vakarui įspūdžių jau gana. Gal pataupykim juos kitam kartui?,- pasiūlė. Aleksas kalbėjo taip, lyg ši nesuprantama beprotybė apie vampyrus ir jų privisusį „Monessen Valley Hotel“ būtų jo kasdienybė.

„Nothing special, just a hungry vampire ordered a human blood-bag to his hotel room“,- sarkastiškai pamaniau.

-Kur Denas?-po akimirkos paklausiau labiausiai rūpimo klausimo.

-Ak, Keite, nemanau, kad jį pamatysi greitu metu,- apsimestinai liūdnu balsu tarė.

-Praisai, klok viską tuoj pat arba…,- juokdamasis Aleksas mane pertraukė:

-Ar turėčiau tau priminti, kad nesi toje pozicijoje, kur gali svaidytis grasinimais?- paklausė, o balse buvo justi įspėjimas, kruopščiai paslėptas po apsimestiniu linksmumu.

Nieko neatsakiau. Kažkur krūtinėje kaupėsi neramus jausmas, lyg klimpčiau vis giliau ir giliau į naują, nežinomą, krauju pasruvusį ir paslaptimis apipintą pasaulį, kur už kiekvieno kampo manęs lūkuriavo ištroškę sadistiški vampyrai. Na, tikriausiai taip ir buvo, todėl atėjo metas prie to pratintis.

-Nebeturiu tau ką pasakyti,- galiausiai piktai tariau- jaučiausi užspeista į kampą. Nepadėjo ir tai, jog į mane kas keletą akimirkų vis žvilgčiojo Nikolas.

-I like it when you‘re angry,- juokdamasis Aleksas prabilo.

-Oh, shut it!

-Klausyk, tegul Nikolas Hardingas palydi tave namo, o rytoj viską aptarsim. Elkis gražiai, ir jis galbūt parskraidins tave namo savais būdais, tiesiai į devintą aukštą,- nusijuokė pakeisdamas temą. Nė nenorėjau klausti, iš kur Aleksas žino mano gyvenamąją vietą.

-Žinai, puse šių dalykų aš veikiausiai netikėsiu, kai rytoj ryte prabusiu,- pasakiau nekreipdama dėmesio į jo pašaipą.

-Nesijaudink, aš pasirūpinsiu, kad tikėtum,- patikino. Piktai atsidusau- everything was just beyond imposible.

-Saldžių sapnų, Keite,- linksmai tarė Aleksas ir padėjo ragelį.

~

Kai nieko nesakydama padaviau Nikui telefoną, jis prabilo:

-Žinai, Aleksas norėjo šįvakar pasiųsti Džeimsą.

-Him? God, he is beyond creepy,- pasakiau ir nugara nubėgo šiurpulys, kai prisiminiau gąsdinančią Džeimso povyzą ir jo raudonas akis.

-Tiesa. Tačiau Džeimsas veikiausiai nebūtų palikęs tavęs gyvos. Jis nepritaria Alekso sumanymui.

-Kodėl gi?

-Tu tik žmogus,- tarė taip, lyg tuo viskas būtų pasakyta. Pamatęs mano susiraukusią išraišką, paaiškino:

-Daugumai vampyrų žmonės tėra šviežio kraujo bankas.

- O tau?- staiga paklausiau, visiškai nebesidomėdama Džeimsu. Keletą akimirkų Nikas žvelgė man į akis, ir tik tuomet atsakė:

-Dažniausiai man taip pat,- akimirkai nutilo, o tuomet pridūrė:

- Mes ne žmonės, mis Devero, niekuomet to nepamiršk.

Prikandau liežuvį, kad nepradėčiau klausinėti Niko apie visas vampyrų keistenybes bei ypatybes, tokias kaip, ar jie bijo saulės šviesos.

-I‘ll get my coat,- atsidususi tariau ir pasukau link savo darbo stalo. Nepajutau, kaip Nikas atsidūrė priešais mane, rankose laikydamas mano apsiaustą.

-Nežinojau, kad vampyrai yra mandagūs,- įtariai prisimerkusi tariau.

Nikas nusijuokė.

-Tik kai kurie iš mūsų,- mirktelėjo ir palaikė man paltą, kad apsivilkčiau.

Kai įkišau abi rankas į rankoves, Niko delnai perbėgo mano pečiais, rankomis žemyn. Sulaikiusi kvėpavimą, atsisukau į jį. Nikolas buvo šiek tiek aukštesnis už mane, todėl mano akys atsidūrė jo lūpų aukštyje. Greitai nusukusi akis nuo jo veido, žingtelėjau žingsnį atgal ir pradėjau sagstytis palto sagas. Kvaila, tačiau pajutau kaip kaista mano skruostai.

„I wonder, do vampires blush?“,- kvailai mintyse pamaniau ir žvilgtelėjau į Niką. Jis stovėjo nė nekrustelėdamas, rankas susikišęs į kelnių kišenes ir stebėdamas kiekvieną mano judesį. Galėjau galvą dėti, kad pro jo žydrai mėlynas akis neprasprūdo mano paraudę skruostai.

„Stupid, stupid, stupid“,- mintyse iškeikiau save, dar labiau susigėsdama. Tačiau pro akis nepraleidau to, kad Nikolo oda buvo baltut baltutėlė ir šalta, todėl galėjau užtikrintai atsakyti savo klausimą:

„No, vampires do not blush you idiot!”

Žvelgdama į mėlynas Niko akis, nė negalvodama žengiau žingsnį arčiau jo ir išpliurpiau:

-Your eyes, they are quite distracting.

///

Atsiprašau, jei pastaruoju metu padaugėjo angliškų frazių. Tiesiog kai kurios vietos lietuviškai skamba labai jau nevykusiai :))

Laukiu komentarų ir nuomonių! :)

Patiko (14)

Rodyk draugams