Konferencijų salė policijos departamente buvo sausakimša, todėl pirmąkart per visą rytą apsidžiaugiau, jog Čarlis rezervavo dvi vietas priekinėje eilėje „Monessen Times“ vardu ir man neprireiks stoviniuoti pakampėmis. Aplinkui vaikščiojo jau ne kartą matyti pažįstami žurnalistai iš vietinių laikraščių, dauguma ieškojosi laisvos vietos atsisėsti, o kai kurie praeidami man dar ir linktelėjo. Pati salė buvo nedidelė, blausiai apšviesta, o temperatūra veikiausiai nesiekė nė dvidešimties laipsnių. Viduryje buvo pristatyta eilės kėdžių, visos jos atsuktos į pakylą priekyje, kur ir turėjo pasirodyti policijos departamento atstovai spaudai ir apšviesti žurnalistus apie tariamą Moneseno žudiko sugavimą.

Stebėdama visus šiuos įsiaudrinusius, informacijos ištroškusius žurnalistus liūdnai nusišypsojau, nes dar prieš porą savaičių taip pat kaip jie dabar skendėjau nežinioje. O dabar… Ak, kiek daug nutiko per tokį trumpą laiką: dabar jaučiausi it ne savo vietoje, norėjau iš čia sprukti, nes veikiausiai buvau viena iš tų nedaugelio, kurie žinojo, jog visa ši konferencija tebuvo fasadas, surengtas vis dar laisvėje besibastančio Moneseno žudiko, kad suklaidintų miestelio gyventojus. Visi žurnalistai aplink mane dalijosi naujienomis, gandais, spėliojo, kas gi tas paslaptingasis žudikas ir kaip jį pavyko sugauti, o aš tik stovėjau ir dairiausi aplinkui, nežinodama, kur dėtis ir ką daryti. Tiesa man buvo aiški, man buvo neįdomu, ką turėjo pasakyti policijos atstovai, nes žinojau, kad visa tai- tik surežisuotas melas. Buvo graudu stebėti, kaip mulkinami visi Moneseno gyventojai, tačiau negalėjau nieko padaryti, negalėjau atskleisti tiesos ir tai varė mane į neviltį.

Tiesiogine to žodžio prasme plėšiausi tarp savęs, spręsdama tarp to, kas yra teisinga ir to, kas yra logiška. Tiesinga būtų buvę pasakyti tiesą. Tačiau tiesa buvo tai, jog pasaulyje egzistuoja vampyrai, o vienas jų buvo tasai liūdnai pagarsėjęs Moneseno žudikas. Taip pat nepamirškime naujoje „Monessen Times“ redakcijos direktoriaus Nikolo Hardingo, kuris taip pat buvo „ilčių savininkas“, bei tikrų tikriausio vampyrų viešbučio, įsikūrusio užmiestyje. Bėda buvo tame, jog niekas manimi nebūtų patikėjęs. Tačiau mane nesakyti tiesos prilaikė dar ir tai, jog nenorėjau išduoti Deno, savanaudiškai nenorėjau šiems žmonėms parodyti to pasaulio, kurį kątik atradau ir kuris be galo mane žavėjo. Kažkur giliai širdyje troškau apsaugoti Niką, niekam negalėjau leisti sužinoti, kas jis iš tiesų yra. Bet pati tikriausia, gryniausia tiesa buvo tai, jog aš buvau savanaudė, pasirįžusi apsaugoti man rūpimus žmones ir toliau žaisti tą pavojingą žaidimą su kątik sutiktais vampyrais bei Moneseno žudiku, nes tai paprasčiausiai buvo be galo pavojinga ir be galo smagu, nauja, nepatirta, kur reikėjo rizikuoti savo gyvybe, kur pralaimėjimas reiškė skausmą bei kančią. Nakties pasaulis žadino mano dar niekad nepatirtus pojūčius, todėl negalėjau jo išduoti žmonėms. Mano laimėjimas tebuvo pažinimas, leidimas žengti žingsnius į nakties pasaulį, o žudiko laimėjimas- mano kraujas ant jo rankų, mano klyksmas. Baugiausia, kad aš buvau pasirįžusi žaisti, surasti Moneseno žudiką, kol jis nesurado manęs. O ir šio žaidimo kaina man atrodė padori- gyvybė už gyvybę, tik už savąją aš buvau pasirįžusi kovoti daug smarkiau.

Akimirką dairiausi aplinkui, pamiršusi šviesiaplaukį Aleksą Praisą, stovėjusį šalimais ir smalsiai mane stebėjusį po mūsų pokalbio automobilyje. Norėdama išsiblaškyti, akimis laksčiau po salę, ieškodama pažįstamų veidų, juose skaidytama susijaudinimą bei nerimą. Tačiau negaudžiau kiekvieno žodžio, kaip kad dauguma mano kolegų, nes seniai žinojau, kad visa ši suirutė tebuvo išpūstas burbulas, melas, kuriuo, deja, tikėjo ir Moneseno policija, ir visi miestelio gyventojai. Bet, turėjau pripažinti, buvo smalsu išgirsti apie visą šį melą iš policijos departamento lūpų. Visa Moneseno žmogžudysčių byla man buvo iki skausmo pažįstama, todėl buvo smalsu sužinoti, kaip policija tikėjosi paaiškinti kandimo žymes ant moterų kūnų, kurios tikrai nebuvo įspaustos paprasto žmogaus. Tačiau kaip žudikas suklastojo įkalčius? Kokį žmogų jis „pakišo“? Kodėl jis apskritai taip elgėsi? Nejau tik dėlto, kad paliktų mane nežinioje, vieną? O gal norėjo sukelti dar didesnę sumaištį ir užduoti dar daugiau klausimų Monesenui? Turėjo būti sunki užduotis, žinant, kad tariamasis žudikas neturėjo ilčių ir tiek jėgos, kiek turi eilinis vampyras. Buvo neįtikėtina, kad kas nors apskritai patikėtų šia žudiko maniako sugavimo istorija, nes dar tiek klausimų buvo neatsakyta- kodėl žudikas aukas rinkosi pagal kraujo grupes, iš kur jis jas sužinojo ir kodėl apskritai taip elgėsi. Tačiau, kaip atrodė iš žurnalistų veidų, Moneseno vampyrui puikiai pavyko surežisuoti savo sugavimą ir niekam dėl to nekilo nė menkiausios abejonės.

-Praisai,- staiga pasisukau į šviesiaplaukį, lūkuriavusį šalia manęs. Tas įdėmiai į mane žvilgtelėjo,- O ką tu čia apskritai veiki? Juk konferencija skirtai žurnalistams, o ne išlepintiems viešbučių paveldėtojams,- pavarčiau akis pasišaipydama.

Aleksas liūdnai nusijuokė.

-Keite, Keite, tik dabar susivokei paklausti. O gal mano žodžiai automobilyje atėmė tau žadą?- kilstelėjo antakius.

-Nenukrypk nuo temos,- akimirkai susiraukiau, tačiau bandydama neišsiuoti, kumštelėjau Aleksui į pašonę ir pabandžiau iš galvos išstumti mintis apie mūsų pokalbį automobilyje.- Rimtai, ar turi čia priežastį būti?- kilstelėjau antakius.

-Supranti, Moneseno žudikas vietoj savęs pakišo ne šiaip kokį žmogeliūkštį, o vieną „Monessen Valley Hotel“ darbuotojų, kuris taip pat yra atsakingas už šviežio kraujo tiekimą viešbučio vampyrams,- Alekso balse pasigirdo nerimas.

-Ką?- išpūčiau akis ir apsidairiau, norėdama įsitikinti, jog niekas mūsų neklauso ir „neregistruoja“ žodžių vampyras bei kraujas.

-Nežinau, galbūt ir žudikas turi humoro jausmą ir nusprendė pajuokauti, tačiau viešbutis vėl gali atsidurti laikraščių antraštėse ir šįkart tai bus ne vien tik gandai,- šviesiaplaukis liūdnai nusijuokė,- Atėjau pašniukštinėti.

-O kam žudikui reikia šmeižti „Monessen Valley Hotel“?- paklausiau.

Aleksas patraukė pečiais.

-Žinai, mano tėvas apskritai užsiėmė šiuo reikalu ir tavo saugojimu tik dėl to, kad išmainytų informaciją su Denu Harisu. Tačiau dabar atrodo, jog žudikas turi nebaigtų reikalų su Praisais,- prisimerkė ir apsidairė aplinkui.

-Na žinoma,- paskėsčiojau rankomis. Prie visų problemų, susijusių su žudiku, man ant viršaus dar teks uždėti ir šią.

„Life is truly beautiful“,- ironiškai pamaniau.

-Atleisk, Aleksiuk,- šaipydamasis paplojau jam per petį,- tačiau man reikia parašyti dar vieną melagingą straipsnį,- dirbtinai išsišiepiau,- Chao,- dar spėjau pamojuoti jam ranka ir dingau į žmonių minią.

Apsidžiaugiau pasprukusi nuo Alekso. Žengusi porą žingsnių, dar atsigręžiau į priekį, tačiau mus jau skyrė tiek žmonių, kad niekaip nesugebėjau pamatyti savo šviesiaplaukio kompaniono. Alekso žodžius automobilyje akimirkai išstūmė visa ši suirutė salėje, tačiau jie vėl sugrįžo. Todėl privalėjau ištrūkti iš jo glėbio ir ramiai „sukramtyti“ jo išdidų atsiprašymą. Kai nebemačiau Alekso veido, lengviau atsikvėpiau it patraukiau į priekį ieškotis redakcijos rezervuotų vietų. Jas suradusi, kaip mat klestelėjau į vieną kėdę ir joje susumukau- šiuo metu norėjau it Haris Poteris pasislėpti po Neregimuoju apsiaustu ir taip atsiriboti nuo Alekso Praiso, bent trumpam tapti nematoma. Privalėjau bent akimirkai pabėgti nuo mūsų pokalbio mersedese, kai čionai važiavome ir viską apmąstyti. Deja, tačiau Aleksas buvo ne pati suprantamiausia asmenybė. Negana to, jis be galo nervino ir dažnai vertė jaustis nejaukiai. Tačiau bėda tame, jog prieš nuspręsdama palengvinti sau gyvenimą bei visiškai nuo jo atsiriboti, taip pat pasikeisti buto spynas, dar privalėjau dalyvauti šioje kvailoje, surežisuotoje konferencijoje apie tariamą Moneseno žudiko sugavimą ir parašyti apie tai straipsnį.

Atsidususi susikišau rankas į savo atlapo palto kišenes ir užmerkiau akis, mėgindama izoliuoti visą triukšmą ir nebylų sąmyšį aplink mane. Susiraukusi pagalvojau, jog Aleksas negalėjo rasti geresnio laiko man pasakyti apie žudiko sąryšį su „Monessen Valley Hotel“ ar paslaugiai pavežėti mane per pusę Moneseno, į policijos departamentą, kaip tąkart prieš porą savačių iki redakcijos, kai šviesiaplaukis mėgino mane pabučiuoti.

„Kągi, šįkart buvo kur kas blogiau“,- niauriai pamaniau atsimindama mūsų pokalbio detales šįryt automobilyje ir keikdama Aleksą už tai, kad taip puikiai mokėjo mane suerzinti bei žaisti mano jausmais.

Visgi, niekuomet nemaniau, jog iš šviesiaplaukio lūpų galėčiau išgirsti šiokį tokį, apgailėtiną, tačiau vis vien atsiprašymą. Tai buvo netikėta. Stebėjausi, kad Aleksas iš tiesų gailėjosi tų šlykščių, karčių žodžių, kuriuos man tarė prieš savaitę ir kurie taip giliai „įkrito“ man į širdį, kai šviesiaplaukis vos išvykus Nikui, man ant durų slenksčio pristatė Džeimsą, „supakuotą“ kaip naująjį apsauginį nuo žudiko. Tąkart Aleksas buvo žiaurus, toks panašus į beširdį vampyrą, kad tuomet aš pirmąkart susimąsčiau apie tai, kokią įtaką gyvenimas, buvimas nakties pasaulio dalimi daro žmogui. Prieš mano akis stovėjo šviesiaplaukis- pavyzdys to, į ką žmogų pakeičia vampyrų pasaulis, kaip pamažu jį paverčia, atrofuoja į tokį pat keistą padarą, kaip kad buvo Alekas Praisas.

Jau nuo pat tos akimirkos bare, kai su juo susipažinau, žinojau, kad šviesiaplaukis turėjo savo užmačių, buvo savavališkas ir savanaudiškas, tačiau iki praeitos savaitės visa tai pažinojau tik juoko forma, kurią Aleksas man leido jame įžvelgti, neparodydamas to sudėtingumo, pykčio, neapykantos vampyrams savyje. Tiek kartų jis man buvo sakęs, jog visuomet gauna tai ko noti, o aš nebūsiu išimtis, bet niekuomet nesugebėjau įžvelgti pavojaus, grąsinimų šiuose jo žodžiuose. Tačiau Aleksas buvo įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau mane palauš, jog jam galiausiai pasiduosiu. Ir, regis, tas kartas, kai pamatė mane bebučiuojant Niką, buvo galutinis limitas pašaipiems šviesiaplaukio pusiau rimtai, pusiau juokais pasakytiems įspėjimams, grąsinimams, kurie iki tol atrodė it smagus žaidimas. Jis sakėsi galįs būti žiaurus, kada tik panorėjęs galįs pasiimti iš manęs tai, ko nori, o kai negali gauti gražuoju- teks imtis jėgos, prievartos. Visą tą savaitę po šio mūsų pokalbio, kurią praleidau Džeimso šešėlyje, kai Nikas buvo išvykęs į Italiją su Denu narstydami dingusio Praisų palikuonio reikalus, pykau ant Alekso, be galo troškau jam trenkti, sukišti tuos kvailus, žeidžiančius žodžius jam ten, kur nesueina ir tiesiog pasiųsti po velnių, kad pagaliau nustotų apie mane galvoti tik kaip apie daiktą, kurį gali gauti, kontroliuoti. O šiandien šviesiaplaukis atsiprašė, nė nedavęs man progos jo sužaloti, kas yra labai labai gaila. Dėl šito vis dar jaučiau kartėlį širdį, kad negavau progos atkeršyti ne vien už Alekso žodžius, bet ir už tai, kad išsiuntė Niką į Europą vien tik tam, kad pasilikčiau viena. Nikas kartą jau mane prikėlė iš to žudiko sukelto sapno- košmaro, o praeitą savaitę jo nebuvo mano pašonėje, todėl miegoti eidavau su nepaaiškinama baime širdy, jausdamasi nesaugi, nes nebuvo mėlynakio vampyro, kuris išsklaidytų žudiko sapnus. Dėl to ir jaučiau pagiežą Aleksui, nes atėmė iš manęs ne vien tik ramų miegą, bet ir saugumo jausmą, kurį dėl nepaaiškinamos priežasties mane vertė jausti vampyras-Nikas.

Tačiau tie žodžiai, kuriuos pasakė Aleksas automobilyje po savo gan lėkšto atsiprašymo, medžiojo mane iki šiol, šioje sausakimšoje konferencijų salėje. Ak, ar jam nebūtų užtekę tik atsiprašyti, kodėl jis tuomet nenutilo, o toliau kalbėjo? Dėl tų kelių žodžių aš ir norėjau kuo greičiau pasprukti nuo šviesiaplaukio, kad vėl netektų sutikti jo žaliaakio žvilgsnio, įsmigusio man į akis, veriančio, nebyliai klausiančio. Tie žodžiai buvo keistas, savotiškas Alekso Praiso prisipažinimas, kad jis nenori manęs vien tik tam, kad gautų, kaip kad prieš savaitę išsireiškė apimtas pykčio. Šiuo metu nežinojau, ką manyti apie šviesiaplaukį, nes jis buvo pati sunkiausiai suptantama asmenybė, kurią tik kada esu sutikusi. Su Niku viskas buvo šiek tiek paprasčiau, nes pastarasis buvo vampyras, todėl žinojau, kad jis visuomet jautė alkį, troškulį kraujui. Tačiau ko norėjo Aleksas? Jo žodžiai, pasakyti man automobilyje, vėl suskambo galvoje:

„Mis Devero, turiu atsiprašyti už savo žodžius. Buvo nemandagu iš mano pusės taip grubiai išsakyti savo mintis bei troškimus. Tačiau tiesa yra tai, kad jau seniausiai galėjau pasiimti iš tavęs tai, ko noriu, ir negalvoti, ką apie mane manai. Bet to nepadariau. Būtent šitai verčia mane manyti, jog tai, ko manau iš tavęs norįs, iš tiesų yra visai ne tai, galbūt kažkas daugiau, kad ir kaip sudėtingai tai skamba“,- Aleksas atsiprašomai žvilgtelėjo į mane,- „Tiesiog jaučiau nepaaiškinamą pyktį , kai pamačiau tave automobilyje su Nikolu Hardingu“,- gūžtelėjo pečiais ir nusisuko į langą.

Mintyse vis nenustojau kartoti šių šviesiaplaukio žodžių. O jis buvo teisus, tai iš tiesų skambėjo sudėtingai. Tačiau galbūt dėl jo klydau? Galbūt Aleksas ne vien norėjo mane gauti ir man daugiau neteks patirti tų keistų Praiso pykčio proveržių, paskatintų mėlynakio vampyro? Prikandusi lūpą papurčiau galvą, bandydama išvaikyti sudėtingas mintis iš galvos- turėjau susitelkti ties tuoj prasidėsiančia konferencija, ties savo būsimu straipsniu, kurį ir vėl turėsiu pagražinti melagingais faktais. Maniau, kad šįkart, kai jau kartą tai dariau, bus šiek tiek lengviau, tačiau širdį kaip ir anąkart užplūdp kartėlis, šleikštulys- jaučiausi taip, lyg padėčiau nuslėpti nusikaltimąBet juk taip ir buvo.

Atsidususi vėl papurčiau galvą ir apsidairiau, vėl į mintis įsileisdama šurmulį. Iš rankinės išsitraukiau nedidelę užrašų knygutę, rašiklį bei diktofoną, kuriuos visuomet laikiau vidinėje kišenėlėje. Tik dabar prisiminiau pagalvoti apie galimus klausimus policijos atstovams, kurie padengtų mano būsimo straipsnio spragas. Nė nebuvau susimąsčiusi apie tai, kokiu būdu viską rašysiu. Tiesa, straipsnyje be galo troškau išlieti visą tiesą, visą kartėlį, nerimą, kurie man gulėjo ant širdies, o gal didžiosiomis raidėmis dar pridėti, jog žudikas vis dar laisvai bastosi po Moneseną. Tik būčiau nusprendusi patylėti, jog jis ieško manęs.

Staiga šalia manęs, į laisvą „Monessen Times“ rezervuotą kėdę kažkas klestelėjo ir aš išsiblaškusi pakėliau galvą. Mano veidas persikreipė, kai pakėlusi žvilgsnį nuo rankinės pamačiau į mane bežiūrinčias žalias Alekso Praiso akis ir pastebėjau niekuomet nedingstančią šypseną ant jo lūpų.

-Spėju, čia neužimta,- jis pakraipė galvą nenuleisdamas nuo manęs akių.

-Nope,- prikandau lūpą ir, dar akimirką į jį neužtikrintai žvelgusi, nusukau akis žemyn patikrinti diktofono, ar jo baterija dar neišsikrovusi.

-Mis Devero, ar tu manęs vengi?- šviesiaplaukis kilstelėjo antakius, aiškiai šaipydamasis.

-Taip,- pavarčiau akis akimirkai į jį žvilgteldama,- Man sunku suspėti kartu su tavo nuotaikų kaita. Vieną savaitę tu man grąsini, o kitą jau atsiprašinėji. It‘s confusing,- lyg niekur nieko patraukiau pečiais.

-Tiesmukiška kaip visuomet. Man patinka,- nusijuokė ir pakreipė galvą į šoną, kažką mąstydamas.

-Žinai, praeitą savaitę pirmą kartą pamačiau tavo keistą norą viską kontroliuoti,- lėtai ištariau, akimis varstydama šviesiaplaukį.

-Ak, viskas ateina su Praisų pavarde, gali sakyti, jog tai mūsų kraujyje,- nusijuokė numodamas ranka,- Tu taip pat nepadarytum gėdos mūsų šeimai,- po akimirkos pridūrė, aiškiai apeliuodamas į mano charakterio bruožus.

-Kažkodėl tuo labai abejoju,- sarkastiškai atkirtau,- Bet ei, neprarask vilties- yra viena galimybė iš septynių bilijonų, kad tai būtent aš esu tas dingęs Praisų palikuonis,- nusijuokiau iš šios minties ir papurčiau galvą.

-Keite, ar tu iš manęs šaipaisi?- apsimestinai įsižeidęs paklausė, tačiau nuo Alekso lūpų vis nedingo ta siaura šypsenėlė.

-Right back at you, Pryse. I owe you one,- prunkštelėjau.- Ar bent numanai, kiek kartų tu šaipeisi iš manęs?- kilstelėjau antakius.

Juokdamasis Aleksas papurtė galvą.

-Well point,- sumurmėjo.

Po akimirkos, kai salė jau rimo ir žurnalistai skubėjo užimti paskutines laisvas kėdes salės gale, nes turėjo prasidėti konferencija, šviesiaplaukis pasilenkė man prie ausies ir tyliai, kad niekas negirdėtų, sušnabždėjo:

-Norėjau paklausti anksčiau, bet sugebėjai nuo manęs pasprukti šioje minioje,- akimirkai nutilo ir giliai įkvėpė,- Tu taip nieko ir neatsakei į mano žodžius,- sumurmėjo.

-Tai ne klaisimas,- atsakiau atgal.

Aleksas pavartė akis ir aš tariausi išgirdusi jį panosėje sakant „Ak, tos moterys“.

-Gerai, leisk man perfrazuoti,- patraukęs plaukus man nuo vieno peties, jis vėl palinko prie manęs,- Ar aš tau taip pat patinku?- sušnabždėjo, savo lūpomis švelniai perbraukdamas per mano ausies galiuką. Suvirpėjau ir nustebusi greitai pasukau savo veidą Alekso pusėn, kad pažvelgčiau jam į akis. Šviesiaplaukis neatsitraukė ir mano lūpos atsidūrė vos už poros centimetrų nuo jojo.

Prasižiojau kažką sakyti, tačiau salė akimirksniu nutilo ir pasigirdo plojimai. Visų akys nukrypo į pakylą, ant kuriuos pasirodė keturi unformuoti pareigūnai. Viena jų nieko nelaukdamas prabilo, kreipdamasisis į susirinkusiuosius:

-Sveiki susirinkę į konferenciją spaudai dėl Moneseno žudiko sugavimo. Ačiū, kad atvykote per tokį trumpą laiką. Nieko nelaukdami, pradėkime,- kalbantysis apžvelgė salę.

Apsidžiaugiau gavusi progą neatsakyti šviesiaplaukiui į jo klausimą. Tik greitai nusukau savo veidą nuo jo ir visą dėmesį stengiausi sutelkti į tai, ką kalba uniformuotas pareigūnas, stovintis priešais mane, šiek tiek auksčiau, ant pakylos, tačiau mano mintys klaidžiojo kažkur tolis, tarsi ūžė dėl paskutinių Alekso pasakytų žodžių.

„Ar aš jam taip pat patinku? Sheesh, juk tik prieš savaitę vos ne grąsino mane išprievartauti“,- pusiau juokais, pusiau baugiai pamaniau ir kreivai žvilgtelėjau š šviesiaplaukį, kuris sėdėjo pernelyg arti manęs ir lyg niekur nieko spoksojo prieš save, rankas laisvai sunėręs ant krūtinės.

Ak, ir kodėl tąkart prieš kelias savaites, kurios dabar atrodo kaip amžinybė, būtent aš pasisiūliau Mišelei padėti aptarnauti staliukus Kriso bare, kai kita padavėja, Ema, vėlavo? Ir kodėl būtent man turėjo tekti šio šviesiaplaukio bei jo kompaniono Džeimso staliukas? Jei ne tas vakaras, galbūt dar ir dabar būčiau jo nepažinojusi. Šito troškau ne dėl Alekso klausimo ir kad nenorėjau jo atsakyti, bet todėl, kad šiuo metu visiškai nesupratau ką masto šis erzinantis, turtingas viešbučių paveldėtojas.

It pajutęs mano žvilgsnį, Aleksas pasisuko į mane.

-Nemanyk, kaip taip lengvai išisuksi nuo atsakymo,- palinkęs prie manęs šyptelėjo ir sušnabždėjo,- Jau seniai tau kartoju, jog visuomet gaunu tai, ko noriu, Keite.

-O aš ir nemanau,- nusijuokiau, iš karto pasigailėdama šių savo žodžių, bet trauktis jau nebebuvo kur,- Be to, visoms taisyklėms yra išimtis. Kad ir aš tavajai- jum manęs dar neturėjai,- mirktelėjau šviesiaplaukiui ir jis nustebęs, vis dar nenuleisdamas nuo manęs akių, šiek tiek atsitraukė.

Alekso žvilgsnis pavojingai, kiek linksmai apsiniaukė, sakyte sakydamas „Challenge accepted“.

///

I think Kate is in some kind of trouble… Just saying :D

Buenos dias all vampire-loving muchachos! :))

Nežinau, ar pastebėjot, tačiau ši istorija tęsiasi jau gan ilgokai, man atėjo metas mąstyti apie jos pabaigą. Žinoma, iki jos dar turiu parašyti bent jau dešimt skyrių, veikiausiai daugiau, tačiau galvoje jau esu viską susidėliojus.

Noriu užbaigti ne dėl to, jog „Drop dead, Beautiful“ jau ir taip ilgai tęsiasi, bet dėl to, kad atėjo vasara, šilti orai ir mane be galo slegia rašyti apie šaltą, žiemišką, darganotą Moneseno orą. Norisi saulės, šilumos, palmių.

Veikiausiai dar porą mėnesių rašysiu šią istoriją, tačiau jau pradėjau mąstyti ir apie antą dalį, kurios veiksmas vyktų jau nebe Monesene. Tiesa, veikėjai niekur nepabėgs, laukiu nesulaukiu visus supažindinti su naujais, o kartu ir senais, tik naujam pavidale. Vat, vat, nauja pradžia atrodo viliojančiai, tik nežinia kaip viskas sutaps su artėjančia dvylikta klase ir išsvajotų studijų siekiu :D

Tačiau prieš tai dar turi tiek visko įvykti Monesene, o naujos dalies idėjos dar tik mezgasi mintyse. Vis dėlto, būtų smagu sužinoti jūsų nuomonę. Be abejo, neskubėsiu užbaigti šios dalies, nes ji yra ta pati pirmoji mano rašliava, brangi ir nostalgiška, kuriai idėjas pradėjome kaupti kartu su blogas.lt pasivadinusia NeMo. Iš pradžių visa tai buvo bendras projektas, užsibaigęs viena vienintele istorijos dalimi. O vėliau, bene po metų, viską pradėjau rašyti nuo pradžių, pasiremdama ta „vampyrų viešbučio“ idėja, o NeMo pasuko rašyti „When the Spells become true“.

Anyway, tik norėjau pasidalinti idėjomis. Any opinions? :))

-mintyrc

-Aš prašiau tavęs pasilikti?- silpnai paklausiau, bandydama išvengti godaus vampyro žvilgsnio bei nukreipti temą saugesne linkme.

-Taip,- Nikas tyliai patvirtino ir nykščiu švelniai perbraukė man per apatinę lūpą, priversdamas sudrebėti.

Šiuo metu, kai mėlynakis pusnuogis gulėjo mano lovoje, taip arti manęs, nekenčiau minties, jog jis vos žvilgtelėjęs į mane priverčia mano pulsą plakti greičiau, nes darėsi vis sunkiau ir sunkiau jam atsispirti.

-Ką aš dar sakiau?- prikandau lūpą.

Nikas dviem pirštais suėmė mano smakrą ir kilstelėjo viršun, kad žiūrėčiau jam į akis.

-Tikrai nori žinoti?- prisimerkęs, su keista išraiška veide paklausė.

Linktelėjau galva, nesugebėdama nusukti savo žvilgsnio nuo jojo.

-Tu sakei,- akimirkai jis nutilo,- Tu sakei, kad tau būna vis sunkiau užmigti žinant, jog vieną rytą gali paprasčiausiai nepabusti. Nenori užmerkti akių, nes žudikas vėl gali ateiti į tavo sapnus. Sakei, kad skauda, kai jis vėl ir vėl tave trenkia į šaltą sieną tame sapne,- Niko kakta susiraukė.

-Tai viskas?- atrodė, kad mano plaučius paliko visas oras.

-Prašei, kad pasilikčiau, nes žinojai, jog prikelsiu tave iš sapno,- mėlynakio balsas pavirto šnabždesiu ir jis akimirkai užmerkė akis, lyg norėdamas kažką sulaikyti.

Lėtai, apatiškai išsivadavau iš Niko glėbio ir tyliai iškėliau kojas iš lovos ant minkšto kilimo, atsukdama vampyrui nugarą. Jo žodžiai perliejo mane it šaltas vanduo. Kaip galėjo būti, jog šiam mėlynakiui išsakiau būtent tas savo baimes, kurių net pati sau nedrįsau pripažinti?

-Tu neturėjai to žinoti,- po akimirkos tyliai pratariau, krypteldama galvą Niko pusėn.

-Kodėl?-tokiu pat prikimusiu balsu paklausė ir atsisėdo. Po akimirkos pajaučiau, kaip jo šalti pirštai keliauja aukštyn žemyn mano nugara, ramindami.

-Nes niekas negali žinoti, jog jaučiuosi silpna,- pirštais tvirtai įsikibau į lovos kraštus ir stipriai užmerkiau akis, neleisdama prasiveti emocijoms, ašaroms, kurios jas išduotų,- Niekas šiam nakties pasauly negali to žinoti, niekam negaliu to parodyti,- ištarusi paskutinius žodžius, giliai įkvėpiau.

Tačiau tiesa buvo tokia- pamažu savo noru grimzdau į vampyrų pasaulį ir ši mintis mane gąsdino. Galbūt dėl to, kad šie nauji atradimai reiškė ne vien tik naujus pojūčius, pavojų, paslaptis, tamsą, kuri viliojo, tačiau kartu ir atsiribijimą nuo savęs. Jei norėjau priklausyti šiam vampyrų pasauliui, jį pažinti, privalėjau būti tokia pat šalta ir viskam abejinga, kaip kad tos neplakančios vampyrų širdys jų krūtinėse. Pamažu pradėjau išmokti šio pasaulio taisykles, o pati pirmoji buvo tokia: jei norėjau išgyventi, buvo nevalia rodyti silpnumą. Buvo uždrausta kuo nors pasitikėti, rodyti jausmus ar apskritai ką nors jausti. Pažabojimas, savivalė, nesiskaitymas, beribis užgaidų tenkinimas ir kraujo dėmės žymėjo vampyrų pasaulio ribas. Ak, ir kodėl, kodėl, aš taip troškau būti jo dalimi? Kodėl jaučiausi, lyg tai būtų mano namai, į kuriuos būčiau sugrįžusi? Kodėl mane tai masino, o pavojus traukte traukė prieiti arčiau? It žemė būtų išslydusi iš po kojų, o traukos jėgos būtų pradėję veikti atvirkščiai. Tai tiesiog buvo vieta, kurioje aš priklausiau, kuri mane gąsdino ir baugino ir kurią privalėjau pažinti. Bet kodėl?

Niko pirštai nustojo glostę mano nugarą. Jis pasislinko arčiau ir po akimirkos atsidūrė visai šalia, už manęs, o mano nugara beveik lietė jo nuogą krūtinę. Pajaučiau, kaip Nikas iškvėpė orą man į plaukus.

-Man gali parodyti savo silpnumą,- švelniai, paprastai tarė ir mano įsitempę raumenys šiek tiek atsileido- dėl kažkokios keistos priežasties vampyro žodžiai pirmąkart mane ramino, o ne erzino.

Po akimirkos jis pridėjo:

-Aš niekam nesakysiu,- jaučiau, kaip Niko lūpos išlinksta į šypsnį.

-Kodėl gi? Juk tai puikus ginklas prieš mane,- palingavau galva, vis dar galvodama apie pastaruosius jo žodžius.

-Ak, Keite,- Nikas sumurmėjo, nosimi perbraukdamas per mano susivėlusius plaukus ir giliai įkvėpdamas,- Galbūt dėl to, kad noriu tave pasilikti sau vienam.

Atrodė, kad mano širdis praleido vieną stuktelėjimą- negalėjau patikėti, kad mėlynakis tai iš tiesų pasakė.

-Mis Devero, ar praradai amą?- paerzino, vis dar nesijudindamas iš savo vietos man už nugaros.

-Galbūt,- pavarčiau akis, atgaudama savo įprastą būdą ir nustumdama Niko žodžius tolyn, nenorėdama dabar apie juos galvoti,- Vis dėl to tu geriau girdi mano širdies plakimą, nei aš,- suburbėjau.

-And, just for the record,- jau linksmiau pasakė atsidurdamas man prie šono,- Aš visai neprieštarauju pasilikti su tavim naktį tavo lovoje, kad ir kaip tai tave gąsdintų. Atsimink, tereikia tik paprašyti,- nusijuokė ir aš kreivai į jį žvilgtelėjau.

-Hardingai, nepriprask,- alkūne stuktelėjau jam į šoną,- Ar tu bandai mane suvilioti?- išpūtusi akis, apsimestinai įžeisti balsu paklausiau.

-Hm,- po akimirkos Nikas sumurmėjo, prikaustydamas mano žvilgsnį prie savojo,- Man patinka kaip tu atrodai ryte,- ranka švelniai perbraukė per mano plaukus ir nubraukė užkritusią sruogą man nuo veido, nekreipdamas dėmesio į mano paskutinę repliką,- Tokia susivėlus, beveik miela,- mirktelėjo, bandydamas sulaikyti juoką.

Pavarčiau akis.

-Atsargiau, tai buvo beveik komplimentas, o neįprastas paerzinimas,- primerkiau akis.

-Mis Devero, aš puikiai žinau, kad bandai nukreipti temą nuo mūsų..em… beveik įvykusio užsiėmimo,- atsisuko į mane, lėtai dėliodamas žodžius, o ta šypsena nuo vampyro veido niekaip nedingo.

-Mat kaip,- kilstelėjau antakį,- Ir kaip man sekasi?- paklausiau.

-Na, aš vis dar čia,- Nikas palinko arčiau,- Taigi, kur mes baigėme?- tyliai sušnabždėjo palinkdamas dar arčiau manęs ir nosimi perbraukdamas per mano raktiklaulį.

Sudrebėjau.

-Mes net nepradėjom,- tesugebėjau atsakyti ir laukiau, ką vampyras darys toliau, gaudydama visus pojūčius.

Nikas nusišypsojo, priglausdamas savo šaltas lūpas man prie kaklo ir aš gąstelėjau.

-Bijai, kad įkasiu?- paklausė šiek tiek atsitraukęs, kad galėtų pažvelgti man į akis.

-O nori?-nesugebėjau sulaikyti liežuvio už dantų. Niko žvilgsnis akimirksniu aptemo.

-Visuomet,- liūdnai šypsodamasis atsakė,- Tačiau tai nereiškia, kad tai padarysiu. Tavo oda tokia švelni,- delnu perbraukė man per kaklą,- Būtų gaila ją gadinti kraujo pėdsakais,- sumurmėjo ir atsitraukė šalin, nusukdamas veidą taip, kad jo nematyčiau ir aš supratau- Nikas buvo alkanas. Galbūt itališkas kraujas tikrai buvo ne jo skonio?

-Išalkai?- mano žodžiai atkartojo mano mintis. Kai vampyras nieko neatsakė, pratariau:

- Atleisk, tačiau niekaip neprisiverčiau papildyti savo gėrimų atsargų buteliu šviežio kraujo, kad ir kaip per pastarąją savaitę to reikalavo Džeimsas,- gūžtelėjau pečiais, bandydama šiek šiek palengvinti atmosferą ir nusišypsojau.

-Kas skambino?- iš niekur nieko paklausė, pasisukdamas į mane, jau atgavęs savo įprastą akių mėlynumą. Mano veidas akimirksniu apniuko, kai prisiminiau Čarlio skambutį.

-Moneseno policija tariamai sugavo žudiką,- negyvu balsu pratariau, stebėdamasi savimi, kad galėjau šitai visai užmiršti, kai Nikas mane… išblaškė.

-Šito iš jo nesitikėjau,- po kankinančiai ilgos tylos akimirkos Nikas pagaliau prabilo, vis dar nenuleisdamas nuo manęs akių, it laukdamas kol pratrūksiu.

-Žinau,- abejingai papurčiau galvą,- Jis įtikino visą miestelį, kad dabar saugu vaikščioti gatvėmis tamsiuoju paros metu. Tačiau tai vis vien nekeičia fakto, jog žudikas mane medžioja,- prikandau lūpą, tačiau visas tas adrenalinas, užplūdęs mano venas, kai išgirdau Čarlio naujienas, dabar buvo pakeistas nuovargiu ir apatija. Visa, ko dabar norėjau, buvo dar bent porą valandų pamiegoti. Netgi nebūčiau prieštaravusi, kad šalia būtų buvęs Nikas. Atvirkščiai, ši mintis itin viliojo.

-Reikia pasikalbėti su Praisu. Tai nuėjo per toli,- pro sukąstus dantis pasakė ir žvilgtelėjo pro langą, kur toli rytuose, virš Moneseno stogų jau po truputį kilo saulė.

-Man reikia eiti,- atsidususi sumurmėjau ir atsistojau iš lovos. Šiuo metu negalėjau galvoti apie Aleksą ar apie žudiką, nes privalėjau nusigauti į kitą miesto galą, į konferenciją su policijos departamentu, kad paruoščiau trumpą straipsnį laikraščiui. Apie miegą šalia mėlynakio vampyro galėjau tik pasvajoti.

-Kur?- pusiaukelėje į vonios kambarį, Nikas išdygo tiesiai prieš mane, koridoriuje.

-Policijos departamente vyks konferencija apie tariamą žudiko sugavimą. Čarlis nori, kad paruoščiau straipsnį. Tai jis ir skambino,- atsidususi greitai paaiškinau ir perbraukiau delnu per veidą, sunerimusi.

-Ak,- tepratarė Nikas ir liko stovėti priešais mane.

-Ar eisi su manim?- apimta nerimo paklausiau.

Niko veido išraiška akimirksniu persikreipė.

-Aušra,- tepratarė.

-Tu negali?- dar paklausiau, tikėdamasi, tačiau vampyras papurtė galvą.

-Visą savo ilgą savo egzistenciją bėgu nuo aušros, saulėlydžio link, o ji vis vien vejasi, it koks šešėlis, kuriame gyvenu,- niūriai atsakė,- Tai didžiausias mano padermės prakeiksmas, mis Devero.

-Tau jau reikia eiti,- tyliai pasakiau ir Nikas linktelėjo galva, patvirtindamas.

Ir kodėl tai mane stebino? Juk seniai žinojau, kad Nikas pasirodo tik naktimis, kad dieną jis slepiasi nuo saulės šviesos užmiesčio viešbutyje, tačiau vis vien buvo keista jį girdėti tariant šiuos žodžius. Tačiau keistas ilgesys jo balse mane privertė suklusti.

-Tu ilgiesi saulės šviesos?- paklausiau, o mano pirštai instinktyviai pakilo ir delnu perbraukiau per šaltą mėlynakio skrostą. Jis palinko arčiau į mano delną.

-Kartais,- gūžtelėjo pečiais,- Jau seniai pripratau prie tamsos ir žvaigždžių,- Niko žvilgsnis buvo neįskaitomas.

-Moneseno dangus dažnai debesuotas, čia žvaigždžių nepamatysi,- tyliai nusijuokiau.

-Būtent dėl to ir pasiilgau Los Andždelo,- vampyras nusišypsojo.

Kilstelėjau antakius- Nikas ir palmės kažkodėl nesiderino.

~

Kai lygiai pusė šešių ryto išskubėjau pro lauko duris, vedusias iš mano gyvenamojo pastato, tiesiogine to žodžio prasme „dropped dead in my tracks“- tiesiai priešais mane, kelkraštyje buvo pastatytas prabangus, juodas Alekso Praiso mersedesas, o į jo dureles stovėjo atsirėmęs ne kas kitas, o minėtasis šviesiaplaukis automobilio savininkas su plačia šypsena ant lūpų.

-Girdėjau, tave reikėtų pavežti,- priėjęs prie manęs pasakė ir smalsiai žvilgtelėjo man į akis.

-Deja vu?- primerkiau akis, prisimindama, kaip Aleksas vos prieš porą savaičių taip pačiai išdygo priešais mano duris ir pasisiūlė pavežti iki „Monessen Times“ redakcijos.

-Ak, mis Devero, kartais netgi ir aš mėgstu kartotis,- mirktelėjo,- Be to, man regis, esu tau skolingas atsiprašymą.

-Galbūt ne ten ieškai,- užsigalvojusi sumurmėjau po to, kai Nikas pasakė, jog visi dingusio Praisų palikuonio ieškojimai vedė į akligatvį.

-Arba Harisas mus be reikalo klaidina,- atsakė tokiu pat neutraliu tonu, kaip ir mano.

Pavarčiau akis- taip tipiška kaltinti Deną. Juk jam netgi nėra prasmės klaidinti Aleksą bei Niką, kad jie surastų dingusį Praisą.

„Ar yra?“,- tylus balselis mano galvoje suabejojo, bet aš akimirksniu nustūmiau į tolyn, kartu uždarydama ir nepaaiškinamą nerimą.

„Pagalvosiu apie tai vėliau“,- pamaniau žodžius, kurie pastaruoju metu tapo mano kasdieniniu moto.

-Pagaliau prabilai apie Deną,- pažvairavau į vampyrą,- Visą vakarą vengei apie jį šnekėti,- mano žodžiai nuskambėjo klausiamai, o balse buvo justi nerimas dėl geriausio draugo- turbūt ne kiekvienas išgyventų savaitę Europoje su šiuo mėlynakiu vampyru nenukentėjęs. Tai mane ir neramino- kaip Nikas elgėsi su Denu?

-Ak, su juo nebuvo taip smagu, kaip su tavim,- nusijuokė,- Jis turi įgimtą baimę šalintis vampyrų ir jais nepasitikėti. No fun,- apsimestinai susiraukė.

-Ir tai blogai?- prunkštelėjau. Ir iš tiesų, galbūt aš pati dabar būčiau kur kas ramesnė, kiekvieną dieną nesijausčiau taip, lyg vaikštau plonu ledu, jei nežinočiau, kad egzistuoja vampyrai bei būčiau jų šalinusis. Bet, kaip Nikas sakė, tuomet nebūtų jokio smagumo.

-Na,- nutęsė,- Žinant, jog Harisas pats atšliaužė į „Monessen Valley Hotel“, sakyčiau, kad taip,- kilstelėjo antakius.

Prikandau lūpą- kaip seniai, atrodo, visa tai buvo, kai Čarlis nusiuntė pašniukštinėti Deną į naująjį užmiesčio viešbutį, ar jis nesusijęs su žmogžudystėmis Monesene, kurios prasidėjo vos minėtam viešbučiui įsikūrus šiame lietingame Pensilvanijos užkampyje. Tuomet ir prasidėjo keisti Deno dingimai, kai jis redakcijoje nesirodydavo savaitėmis, o grįžęs visuomet būdavo uždaras, kažką slėpdavo. Ir tikrai, per tą rytinį susirinkimą redakcijoje prieš porą savaičių, kurį sušaukė Čarlis, kai sužinojo, jog žudiko aukas sieja B neigiama kraujo grupė, Denas pabalo it drobulė, vos tik išgirdo žodį „vampyras“. Tuomet aš dar nieko nežinojau apie šį naktinį, krauju persunktą jų pasaulį, o mano vienintelis nerimas buvo dėl Deno, kad jis nuo manęs kažką slėpė, kad žinojo kiek daugiau apie tuo laiku dar visiškai nesuprantamą Moneseno žudiką, kad kažkur įsivėlė. O dabar turėjau nerimauti ne vien dėl karštakošio draugo, bet ir dėl savo gyvybės, dėl to, kad Moneseno vampyras nori tiesiogine to žodžio prasme išsausinti paskutinius kraujo lašus iš mano venų, dėl kvailo Alekso Praiso, nes niekaip nesupratau jo užmačių ir keistų pykčio proveržių, dėl vampyro, sėdinčio šalia manęs ant sofos svetainėje, nes jis kažkodėl mane traukė, masino ir tai be galo gąsdino. Ak, galėčiau vardyti ir vardyti.

-Aš noriu jį pamatyti,- staiga atsitiesiau nuo sofos atlošo ir žvilgtelėjau į Niką.

Nikas nusijuokė.

-In your dreams, Beautiful.

Susiraukiau.

-Kodė..,- pradėjau sakyti, bet mėlynakis mane nutraukė:

-Nežinau, ar tai pameni, bet mes turim nedidelę, erzinančią problemėlę, vardu Aleksas Praisas, kad tai įgyvendintumėm,- mirktelėjo.

-O aš maniau, kad nenorėsi praleisti progos jo paerzinti,- prikandau lūpą tai sakydama. Žinojau, kad taip galiu Niką įtikinti- juk vis dėlto Aleksas jį išsiuntė į Europą vien dėl to, kad mėlynakis vampyras mane pabučiavo.

„Hm, įdomu ką šviesiaplaukis padarytų, jei žinotų, kad tai buvo ne pirmas, ir, veikiausiai, ne paskutinis kartas?“,- mintyse pamaniau ir kažkur vidujenuo šios minties nusišypsojau. Tačiau taip pat norėjau atsikeršyti Aleksui, nes žinojau, kad šviesiaplaukis turi kažkokių ne visai padorių užmačių mano atžvilgiu.

-Ak, mis Devero, tu žaidi nesąžiningai,- atsakė į mano repliką apie kerštą Aleksui. Patenkinta išsišiepiau vampyrui ir tas netikėdamas papurtė galvą, tačiau nesugebėjo veide nuslėpti pasitenkinimo.

-Leisk man apie tai pagalvoti, bus sunkoka išgabenti Deną Harisą iš viešbučio niekieno nepastebėtam. Be to, turiu gerai pagalvoti, ko iš tavęs prašysiu mainais už šią paslaugą,- tariant paskutinius žodžius jo akys sužibo ir mano šypseną nuo veido akimirksniu it kas nupūtė- galėjau tik pagalvoti apie Niko kainą už tai, kad pamatyčiau Deną ir to užteko, jog mano oda pašiurptų.

-Ar Denui viskas gerai?- nustūmiau mintis apie Niką į šalį ir paklausiau jau seniai rūpimo klausimo.

Vampyras pavartė akis.

-Nepaisant visam laikui įvarytos baimės vampyrams, taip. Ak, tiesa, dar pora sulaužytų šonkaulių, kai išmečiau jį iš vieno Venecijos balkonų,- nusijuokė.

-Nejuokinga, Hardingai,- susiraukiau puikiai suprasdama, kad vampyras šaiposi.

-Vis vien,- palingavo galva,- Turėtum padėkoti, kad iš Italijos grįžo sveikas ir gyvas, o ne dalimis,- kiek dramatiškai kilstelėjo antakius,- Jis vis nenustojo klausinėti apie tave, kaip kad kad tu dabar apie jį, nes Praisas atėmė iš jo telefoną,- pavartė akis, it tai, kas dedasi tarp užmiesčio viešbučio sienų, būtų buvęs tik žaidimas.

-Prašyčiau,- alkūne niuktelėjau Nikui į pašonę,- Tu manęs neskriausi,- užtikrintai tariau,- Ir kodėl Aleksas atėmė Deno telefoną?- paklausiau.

Vampyras gūžtelėjo pečiais.

-Veikiausiai dėl tos pačios priežasties, kodėl mane išsiuntė į kitą pasaulio kraštą,- atsakė liūdnai nusijuokdamas

~

Kažkur po vidurnakčio mano mintys apsiblausė iš nuovargio ir aš jau tik puse ausies klausiausi, ką Nikas man sako. Dar po poros minučių jau leidau pamažu merktis apsunkusiems akių vokams, o mano galva instinktyviai nulinko vampyrui ant peties. Jis akimirksniu nustojo kalbėti. Kažkur pasąmonėje jaučiau, kad mėlynakis atsuko savo žvilgsnį į mane ir giliai įkvėpė, tuomet atsipalaidavo. Kai mano skruostą sukuteno jo kvėpavimas, žinojau, kad Nikas tyliai juokėsi, veikiausiai iš manęs, tačiau buvau per daug mieguista, pavargusi ir per daug patogiai įsitaisiusi jam ant peties, kad kreipčiau į dėmesį.

-Beautiful, Beautiful... Kai miegi, atrodai tokia nepavojinga,- tyliai sušnabždėjo. Pajutau, kaip Nikas šiek tiek pasislinko ir jo ranka švelniai apsivijo apie mano pečius, leisdama patogiau įsitaisyti ant jo krūtinės. Mano ranka ja nuslydo, o galva atsidūrė ties neplakančia vampyro širdim. Ta tyla jo krūtinėje mane it užliūliavo ir aš galutinau nugrimzdau į miegą, visiškai atsipalaiduodama ir nuleisdama visą savo apsaugą, šarvus, kuriais maskavausi nuo erzinančio vampyro, kažkur po kojomis.

-Ak, ir ką man su tavim daryti? Leisti išgyventi dar vieną kruviną naktį ar palikti gyventi? Ir kodėl vis šie klausimai tampa nebesvarbūs, kai esu su tavim? Kodėl man tik svarbu girdėti tavo viliojantį širdies plakimą? Kodėl nenoriu, kad jis sustotų, tačiau vis vien trokštu paragauti?- buvo paskutiniai mano išgirsti tylūs žodžiai, kai jis šaltais pirštais nubraukė man nuo veido užkritusius plaukus it švelniai palytėjo mano lūpas, kyrių ryte jau nebeprisiminiau.

~

Mano širdis pradėjo neramiai plakti, kai ausis pradėjo rėžti įkyrus telefono skambučio balsas ir aš akimirką nesusigaudžiau nei kur esu, nei kas vyksta. Lėtai pramerkusi akis pasirąžiau ir ranka apgraibomis tamsoje pradėjau ieškoti to nelemto aparato ir šiuo metu keikdama žmogų, kuris jį išrado.

-Klausau?- apsimiegojusi paklausiau ir blausiomis akimis įsispoksojau į lubas virš savęs. Suraukiau kaktą, kai kūną nusmelkė nemalonus jausmas, nes supratau, kad visa ši situacija jau buvo pažįstama, lyg skambutis vidury nakties vėl kartotųsi ir mane apėmė keistas sunkumo jausmas. O tuomet akimirksniu atsiminiau- juk būtent taip ir prasidėjo visas šis su vampyrais, viešbučiu, Denu, žudiku susijęs chaosas- kai prieš porą savaičių Liza, vyriausiojo „Monessen Times“ redaktoriaus sekretorė, išvertė mane iš lovos ir pasakė, jog redakcijoje renkamas skubus susirinkimas ir kad turiu lygiai valandą tenai prisistatyti.

Užgniaužusi kvapą laukiau kol mano pašnekovas kitame laido gale prabils, o ta sekundė, kurią praleidau mąstydama apie visas šio skambučio tikslo galimybes, nežmoniškai prailgo bei sulėtėjo.

-Keite,- kitame laido gale išgirdau Čarlio, vyriausiojo „Monessen Times“ redaktoriaus balsą ir mano kūnas akimirksniu įsitempė. Šįkart tai tikrai turėjo būti svarbu ir nelinkėjo nieko gero, jei Čarlis nepasiuntė Lizos, o pats man paskambino vidury nakties.

„Please, anything else, just no more vampire-drama“,- mintyse maldaujamai pagalvojau ir tik tuomet atsakiau savo pašnekovui:

-Kas šįkart, Čarli?- beviltiškai paklausiau, laisva ranka užsidengdama veidą ir sulaikydama norą trenkti sau per kaktą.

-Rodos, policija sugavo Moneseno žudiką ir uždarė jį į areštinę. Nuovadoje iš pat ankstaus ryto rengiama konferencija spaudai,- vienu atokvėpiu išbėrė.

Man it kas atėmė žadą, atrodė, jog plaučius paliko visas oras ir jie krūtinėje subliuško- to paprasčiausiai negalėjo būti. Juk Moneseno vampyro nebūtų sulaikę keletas žmonių, apsirengusių policijos uniforma ar metalinės kalėjimo grotos. Tai privalėjo būti kažkokia klaida. Mano mintys galvoje vis padrikai sukosi, kai aš su siaubu iškvpėpiau ir paklausiau:

-Ką? Kaip? Juk jis negalėjo būti sugautas, tai tiesiog neįmanoma,- pradėjau bereikšmiškai murmėti ir tik po poros akimirkų susigriebiau, kad Čarlis nežinojo, jog žudikas yra vampyras ir jo jokiu būdu nesustabdys kelios kulkos į krūtinę ar šalta kalėjimo vienutė.

Tyloje akimirką laukiau užgniaužusi kvapą, melsdamasi, kad Čarlis neatkreiptų dėmesio į mano keistą minčių proveržį.

-Žinau, Keite, tai buvo tikras siaubas visam Monesenui, bet, atrodo, kad viskas pagaliau baigta,- jo balse skambėjo noras mane nuraminti ir palengvėjimas. Būtent tai, ko, veikiausiai, Moneseno žudikas ir norėjo- nuraminti visus miestelio gyventojus ir juos užliūliuoti, nes jam jau nebeteikė prasmės ir malonumo gąsdinti Moneseną. Su siaubu supratau, kad žudikui tai tapo asmeniška, kad dabar jo žaidimo auka tapauvien tik aš, o nebe visas miestelis. Ir blogiausia, visi manė, kad žudikas sugautas ir saugiai uždarytas nuo visuomenės, kai, galėjau galvą dėti, tikrasis žudikas pats pasistengė, kad Moneseno gyventojai taip manytų- tai buvo dar vienas būdas užspeisti mane į kampą, kad gintis galėčiau tik vampyrų pasaulyje, kad žmonės manim netikėtų.

Kai nieko neatsakiau, Čarlis prabilo:

-Būk policijos departamente lygiai septintą, rezervavau dvi vietas pirmoje eilėje „Monessen Times“ vardu. Kolkas neturime jokių žinių, tačiau noriu, kad iki vakaro parengtum trumpą pranešimą apie policijos pareiškimą apie žudiką bei kaip jis buvo sugautas ir visa kita,- greitai paaiškino.

-Ar Sara negali?- dar beviltiškai paklausiau ir laukdama atsakymo prikandau lūpą.

-Mes abu puikiai žinom, kad po tavo straipsnio praeitam „Monessen Times“ numety visi bus palankesni tavo nuomonei ir į mūsų laikraštį žiūrės su pasitikėjimu. Žinau, tau šokas ir visa kita, nes šios pastarosios savaitės buvo tikras pragaras, tačiau tu privalai ten dalyvauti,- atsidusęs pasakė.

„Ir klausytis išgalvoto melo, kad Monesenas pagaliau saugus? Ak, kodėl, kodėl?“,- karčiai pamaniau.

-O kaip tavo informatorius?- dar paklausiau.

-Negaliu jo pasiekti,- Čarlio balse pasigirdo nerimo gaidelė,- Noriu, kad tu dalyvautum konferencijoje,- jau griežtesniu balsu pratarė.

-Gerai, Čarli. Tiesiog… Nustebau,- bandžiau paaiškinti, nors tikrosios priežasties negalėjau išduoti, nes jis paprasčiausiai būtų nepatikėjęs.

„Ne tas žodis, kad nustebau. Veikiau, tiesiogine to žodžio prasme, dropped dead“,- sarkazmas, rodos, mano mintyse veržėsi neribotai.

-Žinau, žinau,- supratingai sumurmėjo,- Dabar penkta ryto, ten privalai būti prieš septynias. Sėkmės, Devero,- Čarlis dar palinkėjo ir tuomet padėjo regalį. Kurį laiką jį tiesiog laikiau prie ausies, norėdama, kad tiesiog jame prasmegčiau ar jis mane prarytų- nesvarbu, kad tik pradingčiau kuo toliau nuo visos šios beprotybės.

-Kas skambino?- paklausė balsas šalia manęs ir aš iš nuostabos pašokau lovoje.

-Ką veiki mano lovoje? Ir..,- išpūčiau akis,- Ar tu nuogas?- su siaubu įsispoksojau į nuogą Niko krūtinę, o mano balse skambėjo neslepiamas pasibaisėjimas. Atrodė, kad nuo šios informacijos, kurią gavau per kelias minutes, nualpsiu. O tas spinduliuojantis artumas nuo mėlynakio, kuris gulėjo visai šalia manęs, nė kiek nepadėjo. Mano skruostai nuraudo, kai supratau, jog vos prieš kelias minutes šalia jo miegojau.

-Ką veikiu?,- kilstelėjo antakį,- Tu pati prašei pasilikti, kai atnešiau tave į lovą,- jau švelniau pasakė.

Po akimirkos, kai nieko neatsakiau, su šypsena prabilo:

-Žinai, nemandagu taip akivaizdžiai spoksoti. Jei manęs nori, tereikia tik pasakyti,- mirktelėjo man ir nusijuokė, kai pagaliau atitraukiau akis nuo jo nuogos krūtinės.

Nuo Niko žodžių mano veidas persikreipė. Aš jo prašiau pasilikti?

-Keite, nepamiršk kvėpuoti,- palinko arčiau manęs, godžiai žiūrėdamas man į akis. O aš tesugebėjau spoksoti į Niko akis, stebėti, kaip jo lūpos išlinksta į patenkintą šypsnį ir šiek tiek prasiveria, kai vampyras iškvėpė orą man tiesiai į lūpas. Mano žvilgsnis lėtai nuslydo jo nuoga krūtine ir aš staiga turėjau kovoti su kilusiu nenumaldomu noru pirštais švelniai perbraukti per jo odą, įsitikinti, ar Niko širdis po mano delnu tikrai neplaka. His sight- it was way too much to take in at once.

Vampyras godžiai apsilaižė lūpas ir šypsodamasis žvilgtelėjo man į akis, klausdamas, laukdamas, ką darysiu.

///

Sounds like naughty things to me, don’t you think so? :D

Išgirdusi Niko balsą iš nuostabos krūptelėjau, tačiau jo rankos, apvijusios mane apie liemenį iš už nugaros, neleido pasprukti iš jo glėbio.

-Ką čia veiki?- žioptelėjau bandydama nuraminti padriką širdies rimtą ir nugara atsirėmiau į jo krūtinę.

-Ar dar reikia klausti?- net ir nematydama jo veido, galėjau galvą dėti, kad Nikas pavartė akis,- Pasiilgau tavęs,- tariant paskutinius žodžius vampyro balsas kiek sušvelnėjo.

Vos per sekundę mano širdis atsidūrė kažkur ties gerkle. Tai pajutęs, Nikas tyliai nusijuokė man į ausį.

-Spėju, ne iš baimės taip pašoko širdis?- šypsodamasis paklausė ir nosimi perbraukė per mano plaukus,- Nagi, mis Devero, ar atsakysi į mano praeitą klausimą ar reikės jėga išpešti?- linksmai pagrąsino.

-Hardingai, nedrįsk man grasinti,- primerkusi akis apsisukau vampyro glėbyje taip, kad jo būčiau su juo veidu į veidą.

-Ak, tik grįžus jau sulaukiu šiurkščių žodžių,- apsimetė įsižeidęs,- Tu nė kiek nepasikeitei,- mirktelėjo.

Pagaliau pažvelgusi į tas mėlynas Niko akis, nieko jam neatsakiau, nes mano mintyse vis sukosi jo klausimas. Ar pasiilgau?

-Šiek tiek pasiilgau,- nenoromis pratariau.

-Tik tiek?- kilstelėjo antakį ragindamas.

Susiraukusi į jį žvilgtelėjau.

-Nori, kad parodyčiau?- prikandau apatinę lūpą paerzindama.

-Jei išdrįsi,- pergalingai išsišiepė.

„Oh, crap“,- pamaniau išpūtusi akis. O, vis dėlto, jis puikiai žinojo man silpnybes. Viena jų buvo tai, jog tiesiog negalėjau nusileisti ar nepriimti man mesto iššūkio. Šiuo metu, kai mano akys nuslydo link Niko lūpų, kartu ir keikiau savo principingąją pusę, kartu buvau jai dėkinga, nes jos dėka privalėjau Nikui parodyti, kad jo pasiilgau.

„Don‘t need a genius to find out the best way to do“,- pamaniau.

Giliai įkvėpusi dar įspėjamai žvilgtelėjau į vampyro akis, tuomet šiek tiek pasistiebiau ir lėtai, šiek tiek abejojančiai priglaudžiau savo lūpas prie jo. Vampyro atsakas buvo žaibiškas- mėlynakis pravėrė lūpas, giliai įkvėpdamas, o jo rankos ant mano liemens dar labiau prispaudė prie savęs. Patenkinta nusišypsojau į bučinį, o mano rankos instinktyviai nuslydo aukštyn Niko alkūnėmis link pečių ir apsivijo apie kaklą. Bittersweet- kaip kad tasai juodas, kartus šokoladas, kurį kadaise ragavau. Kaip ir praeitą kartą, taip ir dabar, Niko dantys nuslydo mano apatine lūpa ir aš gąstelėjusi akimirksniu nuo jo atsitraukiau.

Įsmeigusi į jį savo iš nuostabos išplėstas akis, pro sukąstus dantis piktai, tyliai, kad niekas iš redakcijos virtuvėlės neišgirstų, sušnabždėjau:

-Stop bitting me! I’m not your freaking dinner, you know!- mano nuostabai, Nikas po akimirkos valiūkiškai nusišypsojo.

-Negali skųstis, kad nepatiko,- jis pakėlė delną prie mano skruosto ir nykščiu perbraukė man per apatinę lūpą. Sulaikiau kvėpavimą, bet nesugebėjau paprieštarauti, tik spoksojau kažkur prieš save.

- Naujoji „Monessen Times“ pažiba pritrūko žodžių? That‘s a first,-švelniai nusijuokė ir dviem pirštais suėmė mano smakrą, kilsteldamas aukštyn, kad žiūrėčiau vampyrui į akis

-Na,- piktai prisimerkiau, galvodama, ką atkisrti,- Jei turi nusiskundimų mano bučiniu, prašyčiau juos adresuoti Aleksui Praisui. Neabejoju, kad jis bus tiesiog sužavėtas. Galbūt netgi nepagailės tau dar vieno bilieto į, tarkim, Aliaską?- nepatenkinta suburbėjau.

-Ak, bet man patiko ir Italija. Žinai, Venecijos merginų kraujas toks pat karštas, nudažytas saldaus saulės skonio kaip ir prieš dešimtmetį, kai ten lankiausi,- paerzino.

-Na žinoma,- pavarčia akis ir žvilgtelėjau Nikui per petį.

-Džeimsas turi tuoj pasirodyti,- atsidususi nepatenkinta sumurmėjau.

-Jau nebe,- palingavo galva,- Juk aš gįžau.

-Daugiau jokio Džeimso?- lengviau nusijuokiau,- Ko iš karto nesakei? Būtų buvę daug paprasčiau išvilioti bučinį iš manęs,- dar labiau išsišiepiau.

-Ak, ir vėl mane įžeidinėji, mis Devero,- pavartė akis,- O aš maniau, jog užteks vien mano pasirodymo, kad atimti tau žadą,- paerzino kilsteldamas antakį ir mano lūpų kampučiai instinktyviai išsilenkė į šypsnį- mano „don‘t-miss-a-chance-to-tease-Kate“ Nikas tikrai sugrįžo. Ir tik dabar supratau, kaip buvau pasiigusi šio savininkiško, lengvabūdžio vampyro mėlynomis akimis ir tingiai besišypsančiomis lūpomis, kurias man taip pradeda patikti bučiuoti.

~

-Namo?- supratingai paklausė, kai pagaliau išsivadavau iš vampyro glėbio.

-Prašyčiau,- lengviau atsikvėpiau,- Nemanau, kad kas nors manęs pasiges,- tariau, kai mano žvilgsnis sustojo ties durimis į redakcijos virtuvę.

-Tuomet eime,- paėmė mane už rankos ir, pagriebęs nuo kėdės mano paltą bei rankinę, išsitempė pro duris.

-Tu vairuoji,- pasakiau kai išėjome į neapšviestą koridorių ir, išžvejojusi iš savo rankinės, kurią Nikas man perdavė, automobilio raktelius, mestelėjau juos į tamsą. Duslus raktelių burbtelėjimas į grindis nepasigirdo- Nikas juos sugavo.

-Tik tikrinu,-nusijuokiau persimesdama rankinę per petį ir kartu su mėlynakiu patraukdama link išėjimo.

~

-Laukiau kol man tai papasakosi, bet matau, kad teks išpešti,- klestelėjau ant sofos savo svetainėje šalia Niko, rankoje gniauždama karštą juodos arbatos puodelį. Mano žvilgsnis sustojo ties vampyru, kuris atrodė pernelyg laisvai, patogiai įsitaisęs ant mano ankštos sofos ir aš staiga prisiminiau žodžius, kuriuos man šaipydamasis tarė Aleksas, kai prieš savaitę ant mano durų slenksčio pristatė Džeimsą, kaip naująjį mano apsauginį nuo Moneseno žudiko- jog Aleksas buvo nustebęs, kad Nikas pas mane dar neįsikraustė. Papurčiau galvą bandydama sulaikyti juoką iš šios kvailos minties.

-Apie ką tiksliai kalbi? Kadangi turiu daug paslapčių, nenoriu kartais netyčia išduoti ne tos, kurią turi galvoje,- gūžtelėjo pečiais iš po blakstienų pažvelgdamas į mane,- Beje, ar jau minėjau, kad šiais laikais per televiziją rodo vien tik šlamštą?- suraukė antakius šalimais, ant sofos numesdamas televizoriaus pultelį.

-Kalbu apie tavo kelionę į Italiją su Denu,- sumurmėjau sekdama vampyrą žvilgsniu,- Žinau, kad Aleksas norėjo tavo panervinti, išsiųsdamas į kitą žemyną, tačiau vis vien turėjo turėti svarią priežastį,- susikėliau kojas ant sofos ir patogiai atsirėmiau nugara į atlošą.

-Gerai,- atsiduso pasiduodamas,- Bet pirmiausia man pasakyk, ką tu tiksliai žinai apie Praisų giminės istoriją, kad man nereikėtų kartotis,- apsimetė nepatenkintu.

-Na, visas įdomumas prasidėjo tuomet, kai Praisai, kai kurių vampyrų laikomi šeima, kilusia iš pirmųjų žmonių, sudarė sutartį su vampyrais, kurie minėtai giminei kėlė pavojų, dėl savo seno kraujo. Ją pasirašė du broliai- Bredlis ir Kristoferis Praisai. Jie prižadėjo padėti vampyrams įsilieti į civilizaciją, o pastarieji- nežudyti bei nekerėti Praisų, kurių išlikimas jau kabojo ant plauko. Tačiau ne visi vampyrai buvo patenkinti šiuo susitarimu, keletas jų nusprendė atkeršyti, nužudydami vieną sutarį pasirašiusių brolių- Bredlį Praisą. Tačiau Denas, po visų šių įvykių praėjus keliems šimtmečiams, kažkokiu būdu, netyčia išsiaiškino, jog Bredliui Praisui pavyko pasprukti nuo keršto ištroškusių vampyrų,- pavarčiau akis,- Jis negrįžo pas savo šeimą, pabėgo, slapstėsi. Galiausiai įsimylėjo prancūzaitę, su kuria susilaukė sūnaus. Tačiau kerštingi vampyrai vis vien surado Bredlį, bei jį, kartu su mylimąja nužudė. Tiesa, jiems pavyko išgelbėti savo sūnų, iš kurio ir kilo tasai paslaptingasis Praisų palikuonis,- dramatiškai viską išbėriau ir užbaigiau, žvilgteldama Nikui į akis.

-Teisingai,- tarė minutę varstęs mane žvilgsniu.

-Laukiu tęsinio,- primindama nusišypsojau.

-Na, visų pirma, nemanyk, kad tavo long-time-no-see draugas Denas Harisas atostogauja, dienas leisdamas „Monessen Valey Hotel“. Dabar jo užduotis surasti ar bent jau šiek tiek tiksliau išsiaiškinti, kas atsitiko Bredlio Praiso sūnui, kuris taip pat susilaukė palikuonių.

-Ar Praisai nori nužudyti tą dingusįjį Praisą?- tyliai paklausiau.

-Nežinau,- Nikas pakratė galvą,- Praisai- keista šeima, nors ir yra žmonės, kartais jų despotiškumas prilygsta vampyrams. Galbūt jiems tiesiog įdomu, o galbūt dingusį Praisą priims į savo šeimą,- gūžtelėjo pečiais.

-Užjaučiu jį,- suniurnėjau,- Vien dėl savo kraujo, kilmės būti įtrauktam į tokį beprotišką pasaulį,- tariau mąstydama, kad galbūt kažkut kitame pasaulio krašte koks nors žmogus turi darbą, šeimą, savo gyvenimą, kuris bet kuriuo momentu gali būti iš jo atimtas ar bent jau paįvairintas žiniomis apie tikrąjį, krauju pasruvusį naktinį gyvenimą, kuris atbunda vos saulei nusileidus vakaruose.

-Na, tu nesiskundi,- švelniai dūrė man į šoną su alkūne nusišypsodamas,- Galbūt ir tasai dingęs Praisas bus toks pats beprotis kaip ir tu,- nusijuokė,- Bučiuoti vampyrą? Mis Devero, kur taip matyta?- vampyro balsas tapo pašaipus. Nustebau, kad jis taip greitai pakeitė temą, tačiau nė nemaniau nusileisti.

-Pone Harisai,- pavarčiau akis ir dūriau atgal savo alkūne Nikui į šoną, bet galėjau galvą dėti, kad jam nė kiek neskaudėjo.

„Galbūt reikėjo pasiimti plaktuką?“,- kvailai pamaniau.

- Ar tai jums neduoda ramybės?- nekaltai nusišypsojau, prisimindama mūsų bučinį redakcijoje.

Nikas nusijuokė.

-Turiu pripažinti, mane masina tai pakartoti,- vampyras sugavo mano žvilgsnį, o nuo jo lūpų vis nedingo ta savininkiška, pavojinga šypsena,- Vėl ir vėl, kad ir kol saulė patekės,- sulig šiais žodžiais mėlynakis sofa pasislinko arčiau manęs.

Pakračiau galvą.

-Ak, prašyčiau užbaigti savo pasakojimą, būtų nemandagu įdomumo viduryje imti ir užsiimti..em.. kita veikla,- neužtikrintai užbaigiau.

-Ahh,- nepatenkintas atsirėmė į sofos atlošą ir viena ranka instinktyviai suvėlė sau plaukus, ką, pastebėjau, Nikas darydavo, kai būdavo suerzintas. Dažniausiai tai įvykdavo mano dėka.

Nusišypsojau.

-Gerai,- pasakė giliai įkvėpdamas ir stengdamasis susikoncentruoti ties mūsų pokalbio tema,- Taigi, Harisas praeitą savaitę išsiaiškino šiek tiek daugiau apie Bredlį Praisą, kas mus ir nuvedė į Italiją- pasirodo, jis iš Amerikos nuo nepatenkintų vampyrų pabėgo į Prancūziją, kur ir susipažino su savo mylimąja. Vėliau jie patraukė į Italiją, tiksliau- Veneciją, kur ir gimė Bredlio Praiso bei prancūzaitės sūnus.

-Jūs suradot palikuonį?- netikėtai paklausiau.

-Ne,- papurtė galvą,- mūsų apskaičiavimais jis ar ji turėtų būti jaunas, kažkur dvidešimt penkerių, todėl dar turime atsekti kelias kartus. Tačiau, atrodo, jo pėdsakai veda atgal į Ameriką,- Nikas vėl nevalingai sušiaušė plaukus.

-Aleksas sakė, jog tu galėtum jį atpažinti iš kraujo kvapo,-lėtai, prisiminusi prieš keletą savaičių šviesiaplaukio Praiso man sakytus žodžius, priminiau Nikui.

-Tiesa,- šis blausiai nusišypsojo,- Būtent dėl to mums ir reikia už kažko užsikabinti, kad galėčiau jį atpažinti. Tas Praisų kraujo kvapas, kai jie pasirašinėjo sutartį su mumis, vampyras…,- Nikas akimirkai užsimerkė, paskęsdamas prisiminimuose,- Divine,- giliai įkvėpė ir vėl atsimerkė, bandydamas kovoti su troškuliu, kuris juodavo jo akyse.

-Ar man vėl reikės tau trenkti ar pats susitvardysi tą savo vampyrišką pusę?- primerkusi akis pusiau juokais, pusiau rimtai paklausiau ir šiek tiek atšlijau nuo vampyro.

-Ak, bent kiek pagailėk- juk visą savaitę mitau vien tik itališku maistu,- pavartė akis.

Nepaisant to, kad visą pastarąją savaitę man teko koja kojon eiti su naktiniu vampyrų pasauliu, Moneseno gyvenimas tekėjo savo nuobodžia vaga ir aš privalėjau nepamiršti savo žmogiškojo vaidmens: gyvenančio po saule ir dienomis vaikštančio į darbą „Monessen Times“ redakcijoje. Supratau, kaip labai Nikas buvo teisus sakydamas, jog kai nakties pasaulis tave pasiglemžia į save, yra veik neįmanoma iš jo ištrūkt. Jau vien dėl to, jog baigiau sumaišyti dieną su naktimi: dabar mano dienos buvo praleistos lovoje miegant, o naktys- budint ant tos pačios lovos, laukiant iš po jos išlendant Moneseno vampyro. Taigi, vampyrai mažų mažiausiai darė įtaką man sveikatai be miegui, kurio ir taip mažai gaudavau prieš su jais susidurdama, kai mano mintys buvo apsėstos tuo metu nesuprantamų Moneseno žmogžudysčių. Bėda tame, kad kai žinojau, kodėl visa tai vyksta, kieno šaltos, negyvos rankos smaugia jaunų moterų kaklus ir darko jų kūnus, nė kiek nepalengvėjo. Būtent tokiomis ironiškomis akimirkomis ir pradėdavau burbėti po nosimi, savo keiksmažodžius siųsdama Moneseno vampyrui, į tylą sakydama, jog būtų daug lengviau jei jis tiesiog vieną naktį pasirodytų ant mano durų slenksčio ir nusuktų man kaklą. Tuomet bemiegės naktys tebūtų praeitis. Tačiau aš puikiai žinojau, ir todėl liūdnai šypsodavausi, kad jeigu ir pakliūsiu žudikui į nagus, mano mirtis anaiptol nebus be kančios ir skausmo, jis tiesiog privers mane jį maldauti, kad nužudytų. Ir tuomet veikiausiai dar nežudys, vien tik tam, jog nubaustų, kad nuo jo bėgau ir slapsčiausi, kad bandžiau jį nužudyti prieš tai, kol jis nenužudė manęs. Tiesa, dabar jau nebeturėjau linksmo, pašaipaus mėlynakio kompaniono, saugančio mane nuo žudiko ir, kad ir kaip nenorėjau to pripažinti, praskaidrinančio man nuotaiką, kai pavaišindavo vakariene ar bučiniu. Vietoj jo šešėliuose manęs laukdavo, per atstumą lydėdavo po darbo namo juodaplaukis Alekso Praiso patikėtinis Džeimsas. Po to vakaro, kai Nikas nusivežė mane vakarienės į vampyrų restoraną, daugiau nebemačiau mėlynakio vampyro. Ir štai nuo tada jau buvo praėjusi bene savaitė. Pykau ant Alekso, nes žinojau, kad tai jis prikišo nagus, kad Nikas prie manęs neprieitų. Ir tai vien dėl to, kad mėlynakis vampyras mane pabučiavo.

Jau kitą vakarą po mano ir Niko vakarienės, kai važiuodami namo tiesiogine to žodžio prasme sankryžoje susidūrėme su Aleksu, šeštadienį, į mano duris vos sutemus pasibeldė ne Nikas, o šviesiaplaukis Priasas su už nugaros jam stovinčiu Džeimsu.

-O, štai ir mano mėgstamiausia fear-no-fangs mergina,- Aleksas pašaipiai išsišiepė vos tik apsimiegojusi atidariau savo buto duris.

-Pažodžiui…,- nusižiovavau patrindama akis,- What a fuck? Ar nesakiau tau daugiau čia nesirodyti?- suburbėjau.

-Brangute, šįkart aš pasibeldžiau,- pratarė prasiverždamas pro mane į vidų ir suraukęs nosį apsižvelgė,- o aš maniau, kad Hardingas pas tave jau įsikraustė. Tačiau karstų nematyti, o ir neatrodai sukandžiota,- pasisuko į mane ir šypteldama nužvelgė mano kaklą. Tuomet ranka pamojo Džeimsui palaukti už durų.

-Ko nori Praisai?- sunėriau rankas ant krūtinės užtrenkdama duris tiesiai Džeimsui prieš nosį.

-Aš čia atėjau tau kai ko pranešti ir kai ką pristatyti,- pasitaisė savo juodo švarko atlapus, nužvelgdamas mane aukštyn žemyn.

-Negaišk savo brangaus laiko, neabejoju, kad tavęs laukia daug vampyrų, kuriuos, kaip ir mane, ruošiesi šantažuoti,- pavarčiau akis.

-Nikas trumpam išvyko iš Moneseno, kartu už pakarpos pasiimdamas ir tavo numylėtą draugą Deną Harisą. Pastarojo gyvo nelauk, jis vampyrą gerokai suerzino,- prunkštelėjo negirdomis nuleisdamas mano pastaruosius žodžius.

-Leisk man pataisyti,- pasakiau pro sukąstus dantis,- Tu kažkur išsiuntei Niką, kad turėtum laiko su manim pažaisti. Juk tau nusispjaut visos tos dingusio Praiso paieškos. Be to, aš juk tik daiktas, žaislas, kurį galima gauti vos atsiradus progai.

-Ak, ar mes liūdim, kad vampyras nedavė atsisveikinimo bučinio?- kilstelėjo antakį.

-Tai štai apie ką visa tai,- nusijuokiau,- Tau turbūt koktu nuo minties, kad leidausi pabučiuojama Niko, bet ne tavęs tądien limuzine. Ak Praisai, bijau, tačiau prarandi savo žavesį,- apsimestinai apgailestaudama palingavau galva,- Atsargiau, dar vampyrai tave nukonkuruos ir šitoj srity.

Aleksas akimirksniu surimtėjo.

-Pasaulis nesisuka vien apie tave, mis Devero,- prisimerkęs lėtai tarė.

-O vis dėlto, tu elgiesi taip, lyg jis suktųsi būtent apie mane,- prikandau lūpą pasukdama galvą į šoną ir nutilau.

-Man taip lengva būtų,- tarė su kiekvienu žodžiu žengdamas artyn ir šiurkščiai savo delnu suimdamas mano skruostą,- pasiimti iš tavęs tai, ko noriu,- tyliai pratęsė prisitraukdamas mano veidą prie savojo. Alekso akys degė pykčiu,- Todėl neerzink. Aš gal ir nesikandžioju, kaip Nikas, tačiau moku būti neįtikėtinai žiaurus. Netgi su moterimis.

Kad ir kaip labai norėjau nuo Alekso atsitraukti, tačiau susivaldžiau.

-O štai kalbama, kad vampyrai yra šiurkštūs savanaudžiai beširdžiai,- lėtai, žiūrėdama šviesiaplaukiui į akis, kurios buvo vos per kelis centimetrus nuo manųjų, pratariau užkimusiu balsu,- Tačiau pasitaiko ir žmonių,- užbaigiau nužvelgdama ji aukštyn žemyn.

-Nedrįsk manęs su jais lyginti,- sušnypštė man į lūpas ir paleido mano skruostą.

-Ak, ar pataikiau į jautrią vietą?- nusijuokiau.

-Atsargiau, aš taip pat moku manipuliuoti tavo silpnybėmis,- prisimerkė.

-Ir kokios jos?

-Na, nekalbant apie vampyrus, tai tavo darbas „Monessen Times“ redakcijoje. Ak, ir pamiršau paminėti, kad be galo mėgsti balintą kavą, kurią kiekvieną rytą perki kavinukėje gatvės gale. Nepamiršk, kad vos panorėjęs galėčiau iš tavęs atimti viską.

Mano veide atsispindėjo šokas.

-Kodėl taip elgiesi?- surimtėjusi paklausiau. Na taip, žinojau, kad Aleksas buvo savanaudis, tačiau niekuomet nemaniau, kad jis buvo toks žiaurus.

-Nežinau, galbūt jei negaliu tavęs gauti gražuoju, tuomet teks imtis jėgos,- patraukė pečiais sugaudamas mano žvilgsnį.

-Sveikinu, atlikai namų darbus,- sarkastiškai tarstelėjau atidarydama jam lauko duris ir pamodama, kad išeitų.

-Bet aš dar nepasakiau visų naujienų,- išplėtė akis bandydamas nuslėpti pyktį ir susivaldyti.

-Į Moneseną atvažiavo cirkas ir tu nekantrauji nueiti pažiūrėti beždžionių?- pasiūliau.

Aleksas praleido pro ausis mano pašaipą ir papurtė galvą.

-Džeimsas bus tavo naujasis kompanionas nakčiai ir saugos nuo žudiko, kol Nikas sugrįs iš Venecijos, prisiragavęs temperamentingo itališko kraujo.

Žioptelėjau.

-Nikas Italijoj? Su Denu? Ką jie ten veikia?- išplėčiau akis.

Aleksas pavartė akis.

-Dingusio Praiso paieškos,- numojo ranka, it tai būtų nervarbi detalė,- Ar tu negirdėjai ką aš tau pasakiau? Nuo šiol vakarus leisi su Džeismu, Devero. Patariu prisidengti kaklą,- nusijuokė ir patraukė link durų.

-Palauk,- instinktyviai sugriebiau jį už rankovės.

-Ahh, now you‘re talking,- nusijuokė.

-Ką reiškia, kad vakarus leisiu su Džeimsu?

Aleksas pavartė akis.

-Mieloji, galėčiau tai pasakyti ir lotyniškai, tačiau nemanau, kad suprasi, bet reikšmė vis vien liks ta pati,- paplekšnojo man per petį ir dar žvilgtelėjęs į Džeimsą, išėjo į koridorių ir patraukė link liftų.

Taigi, štai kaip į savo saugotoją nuo Moneseno vampyro gavau Džeimsą, su kuriuo jau praleidau bene visą savaitę.

Tingiai užspaudusi čirškiantį žadintuvą, nusižiovavau. Šiandien vėl buvo penktadienis, nuo mano bei Niko vakarienės buvo praėjusi lygiai savaitė. Lygiai savaitė, kai mane saugojo Džeimsas, dar viena savaitė, kai iš Moneseno žudiko nesulaukiau nekvailos sapno- košmaro žinutės. Lygiai savaitė, kai nemačiau Niko. Turėjau pripažinti, kad pasiilgau to kvailo vampyro, kuris nuolatos iš manęs šaipydavosi, kuris vis bandydavo pagauti progą pričiupti mane nepasiruošusią ar neapsirengusią. Suraukiau kaktą- juk žinojau, kad neturėčiau prisirišti prie mėlynakio, tačiau su juo buvo smagu. Be to, Nikas buvo daug linksmesnė kompanija nei Džeimsas. Bene linksmiausia, ką per šią savaitę patyriau su juodaplaukiu Alekso patikėtiniu, buvo pirmos akimirkos, kai Praisas paliko vampyrą ant mano durų slenksčio ir patraukė savo keliais:

„This is akward“,- pamaniau stovėdama priešais Džeimsą ir galvodama, ar verta vytis Aleksą ir grąžinti jam Džeimsą.

-Am..,- lėtai pratariau vampyrui ir prikandau lūpą, nežinodama kaip pradėti. Tas tingiai kilstelėjo galvą į mane,- Jei aš paklausiu kai ko, kas tau nepatiks, ar prižadi man nekąsti?- mano balsas nutilo, kai supratau, kaip kvailai mano žodžiai skambėjo.

Džeimsas puse lūpų šyptelėjo.

-Atleiskit, mis Devero, tačiau iš pono Praiso gavau labai aiškius nurodymus prie jūsų nesiliesti. Tai yra, leiskit pacituoti jo žodžius: neleisti savo šlykščių ilčių jums į kaklą, nekerėti ir jokiu būdu nebučiuoti, kaip kad tasai erzinantis vampyras kažkodėl merginas traukiančiomis mėlynomis akimis.

-Aleksas taip ir pasakė?- prunkštelėjau.

-Taip,- Džeimsas vėl šyptelėjo,- Aš numanau jūs neturite šviežio kraujo šaldytuve?- kilstelėjo smakrą.

Išplėtusi akis papurčiau galvą.

-O dar kalba apie vampyrų integraciją į žmoniją. Kaip mes nenorėsime jūsų žudyti, kai net neturite kuo pavaišinti,- Džeimsas nusikeikė po nosimi,- Aš greitai grįšiu,- išsišiepė ir po akimirkos dingo iš mano akiračio. Neabejojau, kad mano naujasis kompanionas išalko.

Išlipusi iš lovos pakračiau galvą, bandydama išstumti praeitos savaitės mintis iš galvos. Tegalėjau sau leisti galvoti tik apie vieną- kad šiandien pagaliau redakcija gaus susumuotus rezultatus apie praeito, skandalingai nuaidėjusio per visą Moneseną ir su mano straipsniu pirmajame puslapyje „Monessen Times“ laikraščio pardavimo rezultatus. Galbūt, tik galbūt, jeigu sulauksiu Kalėdų, gausiu bonusą prie atlyginimo.

Vedama šių minčių pažįstamu keliu išsiruošiau į redakciją, tačiau šįkart, kaip ir praeitas dienas, iš tolo aplenkiau kavinukę, kurioje, kaip kad Aleksas žinojo, pirkau balintą kavą popieriniuose puodeliuose išsinešimui. Tačiau negalėjau nesusilaikyti nesižvalgiusi per petį, nors ir žinojau, kad dabar buvo diena. Vadinasi, kur buvo saulės, ten vampyrai manęs negalėjo pasiekti. Bet ką daryti, jei norėjau šiuo paros metu būti pasiekiama tik vieno vienintelio vampyro mėlynomis akimis? Nejau jis iš tiesų negalėjo bent jau atsisveikinti? Ar taip jau yra įprasta vampyrų pasaulyje, kad vos tik ką nors pabučiavę, nakties padarai turi išsidanginti į kitą pasaulio kraštą?

~

Sėdėdama prie savo darbo stalo redakcijoje, niekaip negalėjau nustygti vietoje. Pietus praleidau it prikaustyta prie kėdės, ant popieriaus lapo vis braižydama kažkokius keistus, prasmės neturinčius ornamentus ir vis žvilgčiodama į laikrodį, laukdama kol sutems, nes šiuo metu tik atėjus nakčiai prasidėdavo mano diena. Mano mintys skrajojo kažkur nuo Deno prie Niko, nuo Alekso prie Moneseno žudiko, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję. Ši paslaptis, nežinomybė mane masino iš vidaus, neleido nurimti, kol jos neišsiaiškinau. Žinojau tik viena- kad mano melagingas straipsnis apie tai, jog Moneseno žudikas nėra vampyras, manęs nė kiek nepriartino prie sprendimo, prie žudiko tapatybės. Ir kodėl būtent aš turėjau paneigti visą kraujo ištroškusio vampyro idėją, kai buvau bene vienintelis žmogus šimto kilometrų spinduliu, galintis ją patvirtinti? Taigi, gyvenimas man mėgo krėsti linksmus pokštus.

-Devero, ko toks ištįsęs veidelis?- Sara klestelėjo į kėdę priešais mano darbo stalą. Nustebusi pakėliau į ją akis.

-Labas, Sara,- šyptelėjau atsilošdama savo kėdėje ir pakratydama galvą, kad susivokčiau erdvėje.

-Ar tu neturėtum, nežinau, džiūgauti? Visas Monesenas ūžia apie tavo pašiepiantį straipsnį, kuris išdėjo į šuns dienas visus tuos laikraštėlius, tvirtinusius, kad žudikas yra vampyras,- Sara prunkštelėjo. Aš į ją kreivai pažiūrėjau.

Nenorėdama vėl mintyse „kramtyti“ savo moralės klausimų straipsnio tema, paklausiau:
-Kada Čarlis gaus laikraščio pirkimo statistiką?

-Prieš penkias veikiausiai, Greisė į redakciją iš leidyklos užsuks tik į darbo pabaigą,- Sara nusižiovavo žvilgteldama į savo rankinį laikrodį.

-Žinai,- tarė po akimirkos,- Mes visi čia sėdim it ant laikrodinės bombos, niekas niekuo neužsiima, tik laukia tos nelemtos pardavimo statistikos, lyg ji nulemtų laikraščio ateitį,- šviesiaplaukė mano kolegė pavartė akis.

-Ak, juk žinai, Čarlis mėgsta viską perdėti,- sumurmėjau žvilgteldama į vyriausiojo redaktoriaus kabineto duris.

~

Jau sutemus pro redakcijos duris įsiveržė Greisė Kardigan, atsakinga už laikraščio reikalus su leidykla, ir visi patalpoje buvę darbuotojai akimirksniu sužiuro į ją. Ant Greisės veido švietė pergalinga šypsena, kai ji garsiai paskelbė:

-O ko jūs tikėjotės? Mes geriausi! Paskutinis laikraščio numeris sumušė visus pardavimo rekordus ir viskas dėka Keitės straipsnio, kuris net aklą įtikino, kad vampyrai paprasčiausiai neegzistuoja,- ji iškėlė rankas į viršų. Mano veidas sustingo, o kažkur giliai širdyje sustuksėjo kaltės jausmas.

~

Žiūrėdama į savo šampano taurę, kurią laikiau rankoje, panorau joje pasiskandinti. Taigi, aš būtinai turėjau būti tasai asmuo, kuris visą Moneseną įtikino nebijoti vampyrų, nors užmiestyje, vos už kelių kilometrų nuo miesto centro, buvo įsikūręs tų naktinių ilčių savininkų privisęs viešbutis.

Vos Greisei paskelbus naujienas, visi puolė džiūgauti ir gręžiotis į mane, it matydami naujoje šviesoje. Iš savo kabineto galvą iškišęs Čarlis kantriai išklausė Greisės pasakojimo ir statistinių skaičiukų apie tai, kad pirmąkart „Monessen Times“ pasiekė tokius pardavimo rekordus, kurie, palyginus su praeito mėnesio numeriu, padvigubėjo. Jau po dešimties minučių Čarlis iš sandėliuko ištraukė dėžę šampano ir visi susirinko ankštoje redakcijos virtuvėlėje švęsti. Deja, man teko išsiskirti iš minios, nes žinojau, jog švęsti nebuvo dėl ko. Taigi, po pusvalandžio ir keleto sudaužytų taurių, aš pasišalinau į ištuštėjusią redakcijos pagrindinę patalpą ir šešėlyje atsirėmusi į sieną keiksnojau vampyrus, kas jau tapo mano kasdieniniu įpročiu. Iš kartėlio vienu gurkšniu išgėriau stiklinėje likusį šampaną ir taurę pastačiau ant stalelio priešais. Atbula ranka nusivaliau lūpas ir stipriai užsimerkiau, melsdamasi, kad tiesiog galėčiau prasmegti žemėje ir man netektų kęsti visų tų kvailų kolegų sveikinimų ir dar daugiau meluoti.

-Praisas siunčia tau nuoširdžiausią padėką, kad padėjai įtikinti Moneseną, jog vampyrai neegzistuoja ir žudikas neturi ilčių,- man iš už nugaros tarė šaltas, pažįstamas balsas,- Tiesa, asmeniškai aš pats vos susilaikiau nesukišęs tos padėkos jam ten, kur nesueina. Bet pamaniau, paliksiu tą garbę tau,- balsas atsidūrė visai šalia manęs, už nugaros ir staiga jo savininko rankos apsivijo aplink mano liemenį.

-Nikai,- tesugebėjau ištarti.

Vampyras padėjo smakrą man ant peties.

- Pasiilgai?- sušnibždėjo man į ausį, į kaklą iškvėpdamas šaltą orą ir aš sudrebėjau, o man per kūną nuvilnijo pažįstamas, pavojaus ir baimės kupinas drebulys- I was home.

Labai atsiprašau visų likusių skaitančių, kad taip  ilgai nekėliau naujų dalių, bet tam turiu porą paaiškinamų priežasčių, kurių viena baigiasi žodžiais “total fail, do not trust electronics and, for god sake, keep another copy of your files, dude”, todėl verčiau jų nedėstysiu plačiajam blogas.lt pasauliui :))

Anyway, “Drop dead, Beautiful” jau rytoj grįžta iš taip vadinamų “hiatus” (atostogų), todėl pasiruoškit nemažai porcijai ilčių savininkų, besibastančių po Moneseno gatves :))

P.S. Tikiuosi čia dar liko kiek beviltiškų vampyrų mėgėjų, beskaitančių “Drop dead, Beautiful”, just sayin’ :)

-Užsiėmę?- Aleksas kilstelėjo antakius ir nužvelgė paeiliui mane ir Niką.

-O ne, tik ne tu,- išsprūdo man.

-Pasiilgai?- tas žaismingai kilstelėjo antakius.

-Ką čia veiki?- irzliai paklausiau bandydama nuslėpti sumišusį žvilgsnį.

„Nejau Aleksas mus matė?“,- pamaniau bandydama įskaityti atsakymą šviesiaplaukio akyse, tačiau jis viską puikiai slėpė.

-Deja, daugumos mūsų darbas prasideda nusileidus saulei,- apgailestaudamas gūžtelėjo pečiais,- Sunku pakalbėti su vampyru apie reikalus, kai jis it užmuštas dieną miega karste,- prunkštelėjo kreivai žvilgteldamas į Niką.

-Vampyrų juokeliai, rimtai?- vampyras netikėdamas papurtė galvą,- Galėjai sugalvoti ką nors išradingesnio už karstus,- pavartė akis.

-Ak taip, pamiršau, kad juose jau nebemiegat porą šimtmečių,- atsakė Aleksas,- O gaila, laidotuvių verslas neteko geriausių savo pirkėjų,- papurtė galvą šaipydamasis.

Nikas pavartė akis ir žvilgtelėjo į mane. Aš prikandau lūpą.

-Tu miegi karste?- išsprūdo man.

Aleksas prunkštelėjo.

-Ne, nemiegu karste,- pradėjo kantriai aiškinti vampyras,- Ir, kaip spėjai įsitikinti,- reikšmingai žvilgtelėjo man į akis,- Mano atvaizdas yra regimas veidrodyje.

Aš iš nuostabos išpūčiau akis.

-Ar aš kažką praleidau?- Aleksas kilstelėjo antakius, pastebėjęs kaip žiūriu į vampyrą.

-Nieko svarbaus, tik tai, kad Nikas kuo aiškiausiai matosi mano miegamojo veidrodyje,- sumurmėjau akimis varstydama mėlynakį vampyrą, kuris šypsojosi.

-Hm…,- Aleksas prisimerkė ir iš naujo mane nužiūrėjo,- Graži suknelė,- galiausiai sumurmėjo ir aš supratau, jos jis suprato, kas dedasi tarp manęs ir Niko, kad ir kaip painiai tai skambėtų.

-Prašyčiau,- pavarčiau akis,- Visi nuopelnai kvailam vampyrui, kuris nusprendė mane nusivesti taip apsirengusią į tikrų tikriausią vampyrų restoraną. Stebiuosi, kad iš jo išėjau su tiek kraujo, kiek ir atėjau,- vienu atokvėpiu išbėriau ir kreivai pažiūrėjau į vampyrą, kuris iki šiol nieko nepratarė, it jam būtų patikę tai, jog Aleksas mane kamantinėja.

-Žinai, Keite, aš jaučiuosi įžeistas,- pratarė porą akimirkų varstęs mane žvilgsniu šviesiaplaukis.

Atsidusau- here it goes.

-Ar dėl to, kad Nikas nepakvietė ir tavęs vakarienės?- paklausiau,- Sorry to disappoint you, but I‘m quite sure that you‘re not his type.

Aleksas pavartė akis.

-Šįkart jūsų sarkazmas prašovė pro šalį, mis Devero,- tarė šviesiaplaukis,- Esu pratęs praleisti kuo mažiau laiko vampyrų draugijoje,- paaiškino.- Tiesa tai, jog tikrai tikėjausi, jog vietoj vampyro pasirinksi mane. Juk, vis dėlto, esu žmogus. Ir nepamirškime to fakto, jog neturiu ilčių, kas labai praverčia bučiuojantis.

-Ką turi omeny?- prisimerkiau, nujausdama, kur link krypsta Aleksas.

Šviesiaplaukis nusijuokė.

-Na žinai, nėra labai romantiška būti nužudytai vampyro vidury nakties. Ypač po to, kai vos prieš akimirką buvusias jo lūpas ant tavo kaklo, pakeitė jo iltys. Daug kraujo ir visa kita. Jau nekalbu apie tragiškai pasibaigusią vakarienę,- mostelėjo rankomis.

-Ar tu neturėtum įsiteprti?- kryptelėjau į Niką.

Šis nusijuokė.

-Man smagu žiūrėti, kaip tu ginčijiesi su kažkuo kitu nei manimi. It‘s refreshing. Nors,- pasisuko į Aleksą,- galiu pasakyti, kad mano lūpos nespėjo atsidurti ant Keitės kaklo, kadangi tavo bukaprotis vairuotojas man sutrukdė. Todėl tegul jis saugosi šiąnakt, jeigu kartais išalkčiau ir panorėčiau ant jo išlieti savo apmaudą, kad nutraukė tokį smagų užsiėmimą,- patenkintas užbaigė.

Akimirkai Alekso veidas sustigo ir jis įsmeigė savo žalias akis į manąsias.

-Gali jį žudyti, vis vien tas kvailas vairuotojas mane erzina,- galiausiai pasakė savo žvilgsnį atsukdamas į Niką ir atgaudamas įprastą būseną.

-Hm..,- Nikas prisimerkė,- Geriau dar kartą pabučiuosiu Keitę, tai tave sunervins labiau nei asmeninio vairuotojo nužudymas,- susimąstęs pasakė, varstydamas šviesiaplaukį žvilgsniu.

Aleksas pavartė akis.

-Atsargiau Hardingai. Galbūt kartą nesusivaldysi ir ji,- linktelėjo galva į mane,- neprisileis tavęs nė artyn.

-O galbūt ji ne koks daiktas, kurį galima gauti?- piktai sumurmėjau sukr-yžiuodama rankas ant krūtinės ir atsiremdama į sėdynės atlošą.

-Vampyras jau gavo tavęs paragauti, aš irg noriu savo dalies,- Aleksas pasišaipė.

-Pageidautum bučinio, kaip kad Nikas, ar kraujo?- piktai atšoviau.

-Nenorėjau įžeisti,- šviesiaplaukis užsimerkė, tarsi bandydamas susitvardyti, ir sumurmėjo pro sukąstus dantis. Something really was bugging him.

-Praisai, jei dar kartą atsikėlusi rasiu tave savo virtuvėje geriant kavą, pasikeisiu spynas,- prisimerkusi pasakiau Aleksui.

-Brangute, jos manęs ilgam nesulaikys. Tiesiog turėsiu vėl paprašyti Niko, kad iš tavo rankinės nugvelbtų atsarginius tavo buto raktus.

Išpūtusi akis klausiamai pasisukau į mėlynakį. Tas gūžtelėjo pečiais.

-Aš gyvenu jo viešbutyje,- tarsi apgailestaudamas paaiškino.

-Ar minėjau, jog kas penktas amerikietis yra nužudomas vampyro?- pašaipiai paklausė Aleksas įsiterpdamas.

-Ačiū už statistinę informaciją, tačiau abejoju ar ją galiu panaudoti viename savo straipsnių,- pavarčiau akis.

-Nes visi tave palaikytų beprote?- Aleksas draugiškai pasiūlė.

-Nes man nespėjus pasiekti beprotnamio, veikiausiai jau būčiau negyva. Ir štai tau, koks būtų smūgis Moneseno žudikui, kad jam iš panosės vienas viešbučio vampyrų nugvelbtų progą mane nužudyti,- prunkštelėjau.

//

Vat, vat, vat, laukiu techninių komentarų :) Kaip su dialogais? Ar jų neperdaug? Plius, ar veiksmas nevyksta kiek per lėtai? :D

Anyway, be careful walking home tonight, Nick might be out in the night :D

Žadėtoji savaitgalio dalis. :)) Taigi… Kas pasiilgo Alekso? :D

//

Po dešimties minučių įvažiavome į ištuštėjusias Moneseno gatves ir aš šiek tiek atsipalaidavau, atsidūrusi pažįstamoje aplinkoje. Lyg jei dabar mane vytųsi koks nors prichopatas, kraujo ištroškęs vampyras, bent jau žinočiau kurioje pusėje buvo ligoninė.

Nikas pasuko galvą į mane ir, keletą akimirkų varstęs mano siluetą žvilgsniu, paklausė:

-Kodėl taip bijai vampyrų?

Kreivai žvilgtelėjau į tamsiaplaukį.

-Ar dar reikia klausti?- sumurmėjau. Ir iš tiesų, nejau man reikėjo aiškinti tikrų tikriausiam vampyrui, kodėl mano oda pašiurpsta, vos tik jam pažvelgus į mane savo alkanomis, kraujo ištroškusiomis akimis? O gal Nikas jau pamiršto, jog po visą Moneseną mane vaikosi vampyras, it apsėstas žudydamas merginas, kurių, kaip ir mano venomis, teka B neigiamos grupės kraujas? Nieko keisto, kad pastarosiomis naktimis pašokdavau iš lovos vos tik už lango pasigirsdavo krebždėjimas- juk turėjau būti dar viena Moneseno vampyro auka, veikiausiai išmėtyta po visą miesto parką vienodo dydžio dalimis.

-Ir vėl mintys krypsta prie žudiko, tiesa?- supratingai paklausė mėlynakis, budriai stebėdamas mano veido išraišką,- He‘s got under your skin… Just like he wanted.

-Sunkoka išmesti jį iš galvos, kai vaidenasi net ir sapnuose,- sarkastiškai atkirtau sugaudama pašaipų vampyro žvilgsnį. Nejau jis į nieką nežiūrėjo rimtai? O galbūt šmaikštumas atsirasdavo tik tuomet, kai kalba pasisukdavo apie žudymą? Papurčiau galvą, nuspręsdama nesigilinti į Niko mąstyseną.

-Ką, manai, aš čia veikiu, jei ne stengiuosi tave apsaugoti nuo Moneseno žudiko?- apsimestinai įžeistu balsu paklausė.

-Tai tu man pasakyk,- atkirtau,- Bet galiu galvą dėti, kad tai turi kažką bendro su lova, į kurią bandai mane įsitempti,- pavarčiau akis.

-Prašyčiau,- išplėtė akis,- Bent šiek tiek pasitikėjimo manimi? Be to, tai tikrų tikriausia diskriminacija.

Mostelėjau Nikui paaiškinti. Tas atsiduso.

-Pasak tavęs, jeigu aš esu vampyras, vadinasi visuomet turiu kokių nors užmačių ir manimi jokiu būdu negalima pasitikėti.

-O tai ne tiesa?-kilstelėjau antakį, bandydama sulaikyti šypseną.

-Žinoma, kad tiesa,- pavartė akis,- Tačiau galėtum bent jau apsimesti, jog manimi bent kiek tiki.

-Tuomet pasakyk, kad iš tiesų neturi jokių ketinimų ir kad visas šis „saugojimas nuo žudiko“,- parodžiau ore kabutes,- tėra tavo indėlis į visuomenę už visus nužudytus žmones,- susijuokiau.

-Aš puikus melagis,- mirktelėjo, bet po akimirkos surimtėjo,- Matai, juk tokios tavo mielo draugo Deno Hariso ir „Monessen Valley Hotel“ sutarties sąlygos- jie, tai yra aš, pasiųstas jų, apsaugau tave nuo Moneseno vampyro mainais į pono Hariso informaciją apie dingusį Praisų palikuonį.

-Žinau, žinau,- pamosavau ore ranka,- Tačiau ar į sutarties sąlygas įeina ir prašmatnios vakarienės?- pergalingai žvilgtelėjau į Niką.

-Kaip jau pati sakei, aš esu arogantiškas,- atsakė,- Be to, tai daug smagiau nei tavo bute įsitaisius ant sofutės žiūrėti seną filmą, kaip kad praeitą kartą. Nors, dėl sofutės visai neprieštarauju. Ant jos galima daug ką nuveikti, ne vien žiūrėti filmus,- reikšmingai pažvelgdamas į mane, nusišypsojo.

-Turėsiu tai galvoje kitam kartui,- prisimerkusi lėtai ištariau,- Ir gana flirtuoti- you‘ll lose your charm.

-Ar tu kątik pasakei, jog aš esu žavus?- kilstelėjo antakius, o Niko balse skambėjo apsimestinė nuostaba.

-Prince Charming,-sarkastiškai sušnabždėjau ir vampyras nusijuokė.

-Daugiau tau nieko nesakau,- nepatenkinta, jog mėlynakis visuomet randa progą iškraipyti mano žodžius, ištariau.

Vampyras vėl prunkštelėjo, bet nieko nesakė.

Kelioms minutėms nustojo tyla, bet aš ją neiškentusi nutraukiau:

-Be abejo, vampyrai mane gąsdina,- atsakiau į Niko užduotą klausimą,- Tačiau aš kartu jais ir nepasitikiu,- reikšmingai žvilgtelėjau į Niką ir šis nusijuokė.

-Vadinasi, nepasitiki ir manimi?- supratęs mano užuominą paklausė.

-Tik tuomet, kai esi alkanas ir patampi visas toks… vampyriškas, su tamsiom akim. Ir dar tuomet, kai pradedi link manęs sėlinti,- gestikuliuodama ore rankomis paaiškinau.

-Bet aš elgiuosi gražiai, argi ne?- kilstelėjo antakius.

-Vakaras dar nesibaigė,- sumurmėjau sau po nosimi. Iš tiesų, kas žino, kad dar galėjo „užplaukti“ šiam vampyrui?

-Tiesa, - murmtetėjo.

-Tačiau vis vien nori mano kraujo, kad ir neparodai savo ilčių bei elgiesi gražiai,- lėtai ištariau ir pažvairavau į vampyrą.

-Nori jas pamatyti?- linksmai paklausė.

Išpūčiau akis.

-Nebent kitam gyvenime,- atkirtau.

-Atsargiau, galbūt kitam gyvenime, kaip kad jį vadini, ir pati jas turėsi,- prunkštelėjo.

Nekreipdama dėmesio į Niko repliką, o gal dėl to, kad nenorėjau galvoti apie jo žodžius, tariau:

-Tačiau tai atleistina, kda nori mano kraujo. Juk tu esi vampyras,- pridėjau po akimirkos.

-Labai ačiū-, sarkastiškai sumurmėjo ir pavartė akis.

-Vis vien,- prikandau lūpą,- Kam visa tai? Suknelė, vakarienė… Juk pasimatymai vargina.

Nikas tik kreivai žvilgtelėjo į mane ir nieko nesakė iki tol, kol sustojome prie šviesaforo.

-Na, visų pirma, aš esu ekscentriškas vampyras, todėl negalėjau visą vakarą kiurksoti tavo balkone stebėdamas kiekvieną tavo žingsnį. Tai nuobodu. Be to, esu pernelyg mandagus, kad prirakinčiau prie radiatoriaus ar užrakinčiau miegamajam,- išsišiepė.

-O antra?- kilstelėjau antakį, visiškai nenustebinta mėlynakio atsakymo.

Nikas greitai žvilgtelėjo į šviesaforą, kuris vis dar rodė raudoną. Vėl atsisukęs į mane, vampyras godžiai apsilaižė lūpas.

-O antra,- nutęsė palinkdamas arčiau, nė akimirkai nenuleisdamas savo akių nuo manųjų,- nusivežiau tave vakarienės, kad galėčiau padaryti šitai,- sušnabždėjo man į lūpas ir staiga mane pabučiavo.

Jausmas buvo neįtikėtinas. Atrodė, kad širdis pašoko iš nuostabos. Jaučiausi taip, lyg būčiau kątik išgąsdinta ir per kūną būtų perėję tos nepaaiškinamos šoko, nuostabos bei adrenalino emocijos. Šįkart Nikas nebuvo toks švelnus, jo lūpos buvo grubios ir išalkę. Per mano kūną milžinišku greičiu perėjo daugybė emocijų ir sustojo ties pirštų galiukais, o noras prisitraukti vampyrą arčiau savęs iššlavė visas logiškas mintis iš galvos. Aiktelėjau, kai Niko iltys grybštelėjo mano apatinę lūpą, tačiau jis manęs nepaleido, tik kaip alkanas, nepasotinamas kabinosi į mano lūpas, o aš neprieštaravau. Kaip kad pasakytų Nikas, buvo smagu. Nė nepastebėjau, kaip mano rankos nukeliavo mėlynakio krūtine, pečiais, galiausiai įsiveldamos į plaukus. Lyg paskatintas mano gesto, Nikas viena ranka apkabino mano liemenį, o kita nuslydo ant mano sprando, laikydama taip, jog net labai norėdama negalėčiau pasprukti iš vampyro glėbio.

Tikriausiai nesunku įsivaizduoti, kad visa tai būtų pasibaigę krauju, jei ne ausis rėžiantis automobilio, sustojusio už Niko mustango, signalas. It nuplikyta atsitraukiau nuo vampyro ir išplėstomis akimis pažvelgiau į jį, vis dar negalėdama patikėti, kad vėl taip lengvai leidausi jo pabučiuojama. Žvelgiant į tas jo mėlynas akis, mane akimirksniu apėmė pyktis vampyrui, kad jis, pasitaikius bent menkiausiai progai, mane bučiuoja. Bet labiausiai pykau ant savęs, kad negalėjau jam atsispirti ir keikiau save, kad man tai pernelyg daug patiko. Todėl užsimojau daryti bene kvailiausią dalyką per šį vakarą- ketinau trenkti vampyrui. Kažkur pusiaukelėje link jo skruosto, man prieš akis sušmėžavo kažkas balta ir Nikas savo ranka pagavo mano delną.

-Tu rimtai?- pavartė akis,- Ar nežinai, kas būna, kai žmonės taikosi užvožti vampyrams? Vampyrai juos nužudo,- palinko arčiau manęs ir aš niekaip negalėjau suprasti, ar Nikas kalba rimtai, ar juokauja. Piktai ištraukiau savo delną ir jo rankos ir atsitraukiau. Automobilio, stovinčio už mūsų, pypsėjimas kažkur nublanko.

-Nustok mane bučiuoti,- lėtai, pro sukąstus dantis ištariau.

-Neatrodė, kad skųstumeisi,- valiūkiškai nusišypsojo ir nykščiu nuo apatinės lūpos nusivalė mano paliktą lūpdažį. Nusukau akis ir prikandau lūpą.

-O gal tu padarei taip, kad negalėčiau atsispirti,- tyliai sumurmėjau, visiškai savimi neužtikrinta.

-Na žinoma, suverskim viską tam, kad aš esu vampyras ir kad galiu kerėti žmones,- pavartė akis,- Ar jis nemato, jog mes užsiėmę?- pridūrė piktai pažvelgdamas pro šoninį veidrodėlį į už mūsų stovintį automobilį, niekaip nenustojantį signalizuoti.

~

-Ar nemoki apvažiuoti?- persisvėriau per priekinę sėdynę prie vairuotojo ir pažvelgiau pro priekinį langą, kurio skurdų Moneseno peizažą temdė galiniai mustango žibintai.

-Atleiskit, pone Praisai,- vairuotojas kryptelėjo į mane,- Tačiau žalia jau senokai dega, man regis jie,- mostelėjo ranka į automobilį priešais,- užsiėmę, jei suprantate, ką turiu omeny.

Pavarčiau akis.

-Wait a minute,-staiga pasakiau palinkdamas artyn ir geriau įsižiūrėdamas į automobilį,- Nikolas Hardingas vidury Moneseno gatvių su Keite Devero? Turėtų būti įdomu,- sumurmėjau sau po nosimi ir pasisukau lipti iš automobilio.

-Pone Praisai, nemanau, kad tai protinga,- pradėjo sakyti vairuotojas, tačiau aš jį nutraukiau:

-Tau nemokama už tai, kad manytum,- pasakiau ir nekreipdamas į jį daugiau dėmesio, išlipau į tuščia gatvę.

Kad ir koks abejingas pasauliui visą gyvenimą stengiausi atrodyti, dabar buvo sunku išlaikyti šį fasadą- negalėjau nė pagalvoti, kad tasai vampyras gavo Keitę anksčiau už mane. Kreivai žvilgtelėjau į vairuotoją, sekantį mane akimis, ir jam linktelėjau. Tuomet giliai įkvėpiau ir, didelėmis pastangomis nustūmęs kartėlį į šoną, lėtais žingsniais priėjau prie vairuotojo pusės lango. Išspaudęs šypseną, į jį pabeldžiau. Į mane įsmigo dvi poros akių, galėjau galvą dėti, kad Nikolą su Keite nutraukiau įnirtingo pokalbio viduryje.

-O jau maniau, kad tave rasiu negyvą,- pasakiau pro stiklą žiūrėdamas į merginą. Tuomet mano žvilgsnis nuklydo prie Nikolo.

-Aleksas Praisas. Kaip… netikėta?- pravėręs langą monotonišku balsu prakalbo vampyras.

Mes važiavome tuščiomis Čarlerojaus gatvėmis, automobilio salone tvyrojo tyla, o vienintelė šviesa sklido tik iš gatvių žibintų, kuriuos pralenkdavome kas keliolika sekundžių. Tik kai pravažiavome dešimtą, Nikas nusprendė prabilti. Vampyras giliai įkvėpė ir aš pastebėjau keistą išraišką jo veide. Skausmas? Kartėlis? Ilgesys? Niekaip negalėjau nuspręsti.

-Jos vardas buvo Sabrina, Sabrina Medison. Ji buvo it užduodyta gėlė mano gyvenimui,- akimirkai nutilęs Nikas žvilgtelėjo į mane, tačiau aš pamojau tęsti.

-Sutikau ją devyniolikto amžiaus pradžioje. Tomas Džefersonas buvo išrinktas Amerikos prezidentu, Bethovenas pirmą kartą pristatė savo „Mėnesienos sonatą“, vokiečiai išrado morfiną, o aš tuo metu mėgavausi Manheteno aukštuomenės krauju. Buvau kątik paverstas vampyras, nekantraujantis visais įmanomais būdais patirti prieš mane atsivėrusį naują pasaulį, o ji buvo nuostabaus grožio vilioklė, kvėpuojanti naktiniu Manheteno gyvenimu ir aukštuomenės vakarėliais. Dažnai ją stebėdavau, mane masino jos perlų baltumo oda, korsetu aptrauktas liemuo ir žvitrios akys, kiekvieną kartą buvo vis sunkiau ir sunkiau suvaldyti norą Sabrinos paragauti tiesiai šokių aikštelėje ar prie punšo dubens. Taip mudu ir susipažinome,- gūžtelėjo pečiais, tačiau aš supratau, kad tai buvo tik dalis istorijos. Tylėdama žvelgiau į priekį pro langą, o mano žvilgsnis siekė du šimtmečius atgal. Kantriai laukiau kol Nikas pratęs savo pasakojimą.

-Prieš man spėjant ją nužudyti, išgerti jos kraują, Sabrina mane suviliojo ir užvaldė. Ji tiesiog dvelkė gyvybe, aistra gyvenimui ir nesibaigiančiomis linksmybėmis, buvo tiesiog neįmanoma tam atsispirti,- po kelių akimirkų vėl prabilo,- Kaip aš buvau valdomas kraujo ir kūniškų potyrių siekio, taip Sabrina buvo apsėsta amžinos jaunystės troškimo. Kraujo, nesibaigiančios gyvenimo nakties kaina jai buvo nė motais,- Nikas tumpam užsimerkė.

-Aš paverčiau Sabriną vampyre ir mes kurį laiką mėgavomės gyvenimu, laistydami jį krauju bei kančia, tenkindami visus savo kūniškus troškimus.

Mėlynakiui vėl nutilus, aš silpnai patariau:

-Ji tave paliko.

-Taip,- jis linktelėjo galvą,- Sabrina išėjo, sakydama, jog viskas, netgi jos meilė man, praeina, tik mano jai sutekta amžina jaunystė žydės amžinai. Ji išėjo, prieš tai užnuodijusi ir apsvaiginusi mano gyvenimą, išmokiusi mane būti vampyru. Ironiška, jog vampyrui reikėjo žmogaus tam, kad parodytų kaip gyventi,- Nikas tyliai užbaigė ir liūdnai nusišypsojo iš savo paskutinių žodžių.

Mėlynakiui nutilus, aš prikandau lūpą, galvodama, ką pasakyt.

-Taigi, daviau tau atsakymą,- Nikas žvilgtelėjęs į mane pasakė, neleisdamas man prabilti pirmai, už ką buvau dėkinga. Jaučiausi keistai išgirdusi šį pasakojimą. Atrodė taip, lyg kad anksčiau Nikui rūpėjo.

-Ne visai tai, ko tikėjausi,- pakraipiau galvą.

-Mano istorija tik ir įrodo, kad niekas niekuomet nebūna taip, kaip tikiesi,- tyliai, pats sau sumurmėjo ir nukreipė akis į kelią už lango.

~

-Man smalsu,- po kelių minučių tylos pasakiau.

-Tau visuomet smalsu,- Nikas pavartė akis, o jo balsas išdavė, kad vampyras jau buvo „išbridęs“ iš tos praeities melancholijos, vagojusios jo veidą vos prieš kelias akimirkas.

-Ar tai kaip nors tave pakeitė? Ar iki Sabrinos buvai kitoks?- paklausiau nekreipdama dėmesio į mėlynakio repliką.

-Nežinau…Gal,- pakraipė galvą,- Jei klausi, ar visuomet buvau beširdis žudikas, besimėgaujantis savo aukų agonija, tuomet ne, tai manęs nepakeitė. Aš visada toks buvau, nuo pat toks akimirkos, kai tapau vampyru, Sabrina čia niekuo dėta.

-Bet kas tave priverčia taip jaustis?- pasisukau į Niką,- Norėti žudyti?- pridėjau po akimirkos.

-Tas amžinas troškulio jausmas,- atsakė,- Jį pasotina tik kraujas, žudymas, mano aukos kančia. Nepaprastas jaudulys ir gyvybingumas užplūsta vampyro venas, kai jis geria kito žmogaus kraują, atima paskutinius jo gyvybės likučius,- prisimerkęs lėtai paaiškino ir keistai į mane pažiūrėjo, it tikrindamas ar neišsigąsiu.

-Niekuomet to nenorėčiau,- suburbėjau po nosimi atsilošdama į sėdynę.

-Care to explain?- kreivai į mane žvilgtelėjęs, paklausė ir puse lūpų šyptelėjo.

-Nė už ką nekeisčiau gyvenimo, saulės šviesos, šilumos, širdies plakimo į melancholišką amžinybę,- pasakiau nesigaudydama, kad Nikas manęs klausosi, kalbėdama vien tik sau,- Na žinoma, amžinas gyvenimas ir nenutrūkstanti jaunystė skamba viliojančiai, tačiau kokia to kaina? Žmogaus kraujas tau ant rankų, nenumalšinamas troškulio jausmas gerklėje ir vis labiau iškrypę, mazochistiški būdai patenkinti savo egzistenciją? Jau geriau mirti, antraip, kokia gyvenimo prasmė?- kalbėjau ne Nikui, o sau. Nekreipiau jokio dėmesio į šalimais sėdintį vampyrą, todėl labai nustebau, kai jis pratarė:

-O tu visiška jos priešingybė,- lėtai, mąsliai pasakė ir aš tik dabar atkreipiau dėmesį į mėlynakį,- Ne vien tik plaukų spalva. Sabrina paaukojo viską dėl amžino gyvenimo, o tu jokia kaina to neparduotum,- žiūrėdamas kažkur į priekį užbaigė.

-Ji buvo blondinė?- iš niekur nieko paklausiau.

Nikas prunkštelėjo.

-Iš visų mano pasakytų žodžių tave domina būtent tai?- pakraipė galvą,- Ak, tos moterys,- sumurmėjo netikėdamas.

Nieko nesakiau, tik papūtusi lūpas sukryžiavau rankas ant krūtinės ir kreivai pažiūrėjau į man linksmai besišypsantį vampyrą, vis labiau ir labiau stebėdamasi tokia greita jo nuotaikų kaita.

„I was right. He has a double personality disorder. I wonder if every vampire has it. If yes, that would explain a lot about them“ *,- mintyse pamaniau nenuleisdama akių nuo Niko.

~

Vos tik išvažiavome iš siaurų Čarlerojaus gatvelių ir įsukome į greitkelį, Nikas padidino automobilio greitį. Stebėjausi, kaip jis gali ką nors įžiūrėti toje aklinoje tamsoje už lango, tačiau nieko nesakiau. Juk žinojau, kad dėl savo vampyriškų ypatybių mėlynakis turi neįtikėtinai greitus refleksus. Tokius, kurie padėtų nusukti automobilio vairą į šoną, jei netyčia lėktume į stulpą už posūkio.

Pasilenkiau įjungti radiją, tačiau mustango salone buvo taip tamsu, kad teko gerokai paknebinėti bei pakeiksnoti aparatą, kol pagaliau iš jo pradėjo sklisti tylūs muzikos garsai. Prieš atsitiesdama žvilgtelėjau į Niką ir užčiupau į spoksant į mano nuogą kaklą. Klausiamai kilstelėjau antakį, tačiau tas tik be žodžių nusuko akis atgal į kelią.

„Gotcha!“,- pamaniau sulaikydama juoką.

-Tu nužiūrinėjau mano kaklą,- pusiau juokais, pusiau rimtai pasakiau.

-Ką?- mėlynakis valiūkiškai šyptelėjo ir kreivai į mane žvilgtelėjo, apsimesdamas, jog nesupranta, apie ką kalbu.

-Tu vampyriškai nužiūrinėjai mano kaklą. Aš mačiau,- prikandusi lūpą linktelėjau galva į radiją.

-Nagi, taip begėdiškai apkaltinti vargšą vampyrą,- dramatiškai atkirto,- Juk tai dar nereiškia, kad esu ištroškęs,- paerzino.

-Pats sakei, kad visuomet esi ištroškęs,- prisimerkiau, nė kiek nepatikėdama jo vaidyba.

-Gal ir taip,- Nikas nusijuokė pakraipydamas galvą.

-Laikykis atstumo. Be to, juk sakiau, kad „pavalgytum“ prieš išvažuojant,- parodžiau ore kabutes paerzindama vampyrą.

Tas prunkštelėjo.

-Keite, aš nenužiūrinėjau tavo kaklo,- dirbtinai atsiduso ir kantriai pradėjo aiškinti.

-Sure you didn‘t,- su sarkazmu balse pasakiau ir nusisukau į langą, atremdama galvą į sėdynės atlošą ir bandydama pasinerti į muziką.

Vampras nusprendė mane ignoruoti, kaip ir aš jį. Tačiau nusisukusi į langą nepastebėjau siauros, patenkintos šypsenėlės jam ant lūpų ir per muziką neišgirdau, kaip jis tyliai, tik sau sumurmėjo:

-Na gerai, gal ir nužiūrinėjau.

Akimirkai radijas nutilo, o paskui užgrojo nauja, man negirdėta daina ir aš it pro rūką pradėjau gaudyti jos žodžius:

„Blessed by a bitch from a bastard seed

Pleasure to meet you but better to bleed

Rise, I will rise, I will rise

Skinned her alive, ripped her apart

Scattered her ashes, buried her heart…“

„Skamba lyg Moneneno žudiko planai man“,- niauriai pamaniau ir ,neklausdama Niko leidimo, perjungiau kitą radijo stotį.

///

Daina, papasakojusi Keitei apie tai, ką žudikas ruošiasi su ja daryti kai pagaus: http://www.youtube.com/watch?v=zK268TLKCK4&feature=related :))